Grybavimas su nelinksmais nuotykiais
Aida AŠMENSKIENĖ iš Vilkaviškio:
– Apsiniaukęs oras, dulksnoja lietus, namie liūdna. Ką veikti? Prisikrauname pilną mašiną pintinių ir išsiruošiame į mišką.
Kadangi aplinkiniuose miškuose grybautojų šį rudenį gausiau nei grybų, mes, kaip visada, patraukiame į Kazlų Rūdą. Čia grybų užtenka visiems, nes miško platybės neaprėpiamos…
Taigi visa šeima – aš, sūnus ir vyras – jau miške. O grybų – nors užsimerkęs rink!.. Per gerą pusvalandį trys pintinės jau ir pilnos. Grybas grybą veja, nė nepastebime, kaip atsiduriame vidury miško. Sustojame, apsidairome ir galvojame: ogi kurioje pusėje mūsų mašina?
Einame per storą samanų kilimą ieškodami kelio. Pagaliau išeiname į asfaltuotą plentą, tačiau dar labiau susipainiojame. Ir į vieną pusę paeiname, ir į kitą – visur tas pats. Taip besiblaškydami pamatome atvažiuojantį grybautojų automobilį. Susistabdome ir klausiame kelio, o vairuotojas išsigandęs paaiškina, kad pats jau dvi valandas ieško išvažiavimo iš čia ir niekaip neranda. Vadinasi, toks tokį surado…
Čia tau, brolyti, ne Stirniškių ir ne Vištyčio ar Podvarko miškas, kur vienas du – ir išeini į palaukę.
Taigi sėdame mes, pasiklydėliai, į kito pasiklydėlio vairuojamą mašiną ir pagaliau surandame savąjį automobilį. Apsidžiaugiame ir nusprendžiame dar truputį pagrybauti.
Po kelių minučių žiūrime – atvažiuoja vėl ta pati mašina. Pasirodo, vairuotojas vėl pasiklydo. Matyt, miškas Kazlų Rūdos gyventojui taip susuko galvą, kad jis visiškai nesiorientavo aplinkoje. Parodėme žmogui kelią ir palinkėjome sėkmės.
O mes kitą kartą į mišką važiuosime saulėtą dieną, su kompasu ir pasiimsime kuo daugiau žmonių.
Drąsiais vadinu tuos, kurie grybauja vieni.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.