Atodangos

Sa­ko­ma, kad tri­jų pro­fe­si­jų žmo­nės – ku­ni­gas, gy­dy­to­jas ir mo­ky­to­jas – pri­va­lo tu­rė­ti ne tik no­rą dirb­ti, tur­tin­gą ži­nių ba­ga­žą, bet ir pa­šau­ki­mą tam dar­bui. Idea­lu bū­tų, bet ar ne per daug rei­ka­lau­ja­me iš pa­pras­to žmo­gaus?..

Apie gy­dy­to­jus mes kal­ba­me daž­niau­siai – vi­si esa­me jų pa­cien­tai. Apie ku­ni­gų dar­bą – re­tai. Tik kai no­ri­me nu­si­pirk­ti „bi­lie­tą“ į ki­tą, ge­res­nį, pa­sau­lį.

O apie mo­ky­to­jus daž­niau pri­si­me­na­me rug­sė­jo mė­ne­sį, moks­lo me­tų pra­džio­je. Vi­siems (ar vi­siems?) tė­vams rū­pi, koks mo­ky­to­jas mo­kys jų vai­ką, kaip su juo sek­sis bend­rau­ti. Bet ar daž­nai su­si­mąs­to­me apie pa­ties mo­ky­to­jo gy­ve­ni­mą, apie jo pro­ble­mas, pa­stan­gas iš­lik­ti aukš­tu­mo­je?

Tik ret­kar­čiais mes pri­si­me­na­me sa­vo pir­muo­sius mo­ky­to­jus, ku­rie mus, vai­kiš­kai smal­sius ne­nuo­ra­mas, ve­dė į ži­nių pa­sau­lį.

Su jau­di­nan­čiu grau­du­liu me­na­me tuos pir­muo­sius sa­vo žings­nius į suau­gu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mą. Ly­gi­na­me juos su sa­vo vai­kų ar anū­kų pir­mai­siais žings­niais tuo ne­leng­vu ke­liu. Ir ly­gi­na­me mo­ky­to­jus. Ko­kie jie bu­vo anks­čiau, ko­kie yra da­bar. Bet ar įsi­klau­so­me į jų pro­ble­mas? O juk tos pro­ble­mos – mū­sų vi­sų.

Tarp spor­to sir­ga­lių sklan­do ka­te­go­riš­kas tei­gi­nys, kad kai ko­man­dai se­ka­si – lai­mi ko­man­da, kai pra­lai­mi – pra­lai­mi tre­ne­ris.

Pa­na­šiai yra ir mo­ky­to­jų bei mo­ki­nių san­ty­kiuo­se. Jei mo­ki­niai pra­stai mo­ko­si, kal­ti­na­mi mo­ky­to­jai. Bet ar jie pa­jė­gūs įpūs­ti tą „šven­tą­ją dva­sią“ tiems su­pe­rak­ty­viems paaug­liams, ku­rie moks­lui ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos. Tiems, ku­rie vie­to­je moks­lo kny­gų ren­ka­si in­ter­ne­tą ir iki iš­nak­tų kla­jo­ja jo džiung­lė­se. Ne mo­ky­to­jai ar tė­vai, o in­ter­ne­tas for­muo­ja au­gan­čią as­me­ny­bę. Ir mo­ky­to­jai daž­nai iš ne­vil­ties nu­lei­džia ran­kas. Jie daž­nai pra­lai­mi tą am­ži­ną ko­vą su vė­jo ma­lū­nais.

Var­gi­nan­ti ko­va su mo­ki­niais, su jų tė­vais ir val­džia per dau­ge­lį me­tų „iš­sun­kia“ mo­ky­to­ją tar­si cit­ri­ną. Pa­tys darbš­čiau­si, pa­tys są­ži­nin­giau­si iš­si­krau­na, su­de­ga tar­si per­krau­tas kom­piu­te­ris, ku­rio iš nau­jo jau ne­pak­rau­si.

Apie ri­bo­tas mo­ky­to­jų ga­li­my­bes jau la­bai se­niai spau­do­je pa­sa­ko­jo gar­saus kri­ti­ko ir žur­na­lis­to Lai­mo­no Ta­pi­no žmo­na, li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Vio­le­ta Ta­pi­nie­nė.

Ji tei­gė, kad biu­dže­to nuo­bi­ros švie­ti­mui ro­do, jog skirs­ty­to­jai tie­siog ne­gal­vo­ja apie sa­ve, sa­vo atei­tį. Ne­gal­vo­ja apie ša­lies sau­gu­mą, au­gan­tį nu­si­kals­ta­mu­mą, apie smun­kan­tį kul­tū­ros ly­gį. Kai jau­nas mo­ky­to­jas, atė­jęs į mo­kyk­lą, ne­su­ge­ba iš at­ly­gi­ni­mo pa­ts sa­vęs iš­lai­ky­ti, tai – ša­lies ka­tast­ro­fa. V. Ta­pi­nie­nė sa­kė ati­da­vu­si mo­ki­niams vis­ką, ką tu­rė­ju­si: su­kū­rė mo­kyk­lo­je mo­ki­nių teat­rą, iš­va­ži­nė­jo su jais vi­są Lie­tu­vą… Bet žmo­gaus jė­gos nė­ra be­ri­bės. O dirb­ti ki­taip – atei­ti į mo­kyk­lą, ati­dirb­ti pa­mo­ką ir ra­miai išei­ti – ne­ga­lė­ju­si.

Pri­si­me­nu ir sa­vo li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ją E. Bau­kie­nę, ku­ri nie­kad ne­sku­bė­da­vo ra­šy­ti blo­go pa­žy­mio pri­tin­gin­čiam mo­ki­niui. Mo­ky­to­ja kant­riai aiš­kin­da­vo, pra­šy­da­vo mo­ki­nio ge­riau pa­si­ruoš­ti ki­tai pa­mo­kai, iš­mok­ti nors mi­ni­mu­mą, nors pa­grin­dus.

Dar sun­kiau bu­vo mo­ky­to­jai Va­liu­ke­vi­čiū­tei įdieg­ti ru­sų kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ži­nias jau suau­gu­siems žmo­nėms, ku­rie sa­vo lai­ku neį­gi­jo vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo. Suau­gę mo­ki­niai pra­stai lan­ky­da­vo va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, o ir atė­ję į kla­sę ne­la­bai sten­gė­si gi­lin­tis į moks­lus.

Dvi jau­nos mo­te­riš­kės su­si­glau­du­sios pus­bal­siu dė­lio­ja vie­na ki­tai sa­vo dar­bo die­nos ak­tua­li­jas. Mo­ky­to­ja ty­liu, pa­var­gu­siu bal­su pra­šo: „Mo­te­rys, pa­klau­sy­ki­te nors tru­pu­tį. Juk tu­ri­te nors šiek tiek ži­no­ti apie gar­siau­sius ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kus.“ Mo­te­rys ne­sut­rin­ka: „O kam mums to rei­kia? Tu­ri­te pa­ra­šy­ti mums pa­ten­ki­na­mą pa­žy­mį vien dėl to, kad atė­jo­me į mo­kyk­lą.“ Pedagogė tar­si at­si­pra­šy­da­ma ra­mi­na smar­kias mo­te­riš­kai­tes: „Bet­gi ne aš jus at­va­riau į mo­kyk­lą. Jei­gu jau atė­jo­te, tai nors kiek pa­klau­sy­ki­te.“

Mo­ky­to­ja vaiz­din­gai pa­sa­ko­da­vo tai, ko ne­bū­da­vo va­do­vė­ly­je: apie ap­lan­ky­tas ru­sų kla­si­kų tė­viš­kes, apie su­tik­tus žmo­nes, ku­rių tė­vu­kai gal dar pa­ži­no­jo gy­vus ra­šy­to­jus. Ir pe­da­go­gės dar­bas bu­vo ne vel­tui – kai kas vis tik už­si­li­ko tų ne­nuo­ra­mų mo­ki­nių gal­vo­se.

Vy­tas DRU­NIS