Prie naujo Basanavičynės veido arklys ir povai netinka

Laima VABALIENĖ

Ket­vir­ta­die­nį, kai J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nė­je per auk­cio­ną bu­vo par­duo­ta ku­me­lė Ku­zė, bal­ta­kar­tis po­nis ir ke­tu­ri po­vai, Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus va­do­vams Vil­niu­je šir­dies tik­riau­siai ne­skau­dė­jo. Liūdėjo tik su sa­vo au­gin­ti­niais per ke­le­tą me­tų su­si­gy­ve­nę Ba­sa­na­vi­čy­nės dar­buo­to­jai.


Par­da­vė auk­cio­ne

Tarp me­džių be­si­ga­nan­ti ma­žo­ji Bi­tė, sma­giai ąžuo­ly­ne ra­tu per šven­tes bri­ke­lę trau­kian­ti Ku­zė, ap­tva­ruo­se iš­di­džiai uo­de­gas iš­sklei­džian­tys po­vai so­dy­bai tei­kė gy­vy­bės ir jau­ku­mo. Ta­čiau nau­jai ku­ria­mai Ba­sa­na­vi­čy­nės vi­zi­jai jie ne­ti­ko. Ark­liui iš­lai­ky­ti neat­si­ra­do lė­šų, o po­nis ir po­vai bu­vo pa­va­din­ti sve­tim­kū­niu su­val­kie­tiš­ko­je kai­mo so­dy­bo­je.

J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nės ve­dė­ja Rū­ta Va­si­liaus­kie­nė sa­kė, kad su Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus va­do­vy­be ypač daug bu­vo de­rė­ta­si dėl ku­me­lės. Ta­čiau… Dar bu­vo li­ku­si men­ka vil­tis, kad auk­cio­nas neį­vyks ir my­li­mi au­gin­ti­niai liks so­dy­bo­je. Juo la­biau kad prieš sa­vai­tę vy­ku­sia­me pir­ma­ja­me auk­cio­ne bu­vo tik vie­nas po­niu be­si­do­min­tis pir­kė­jas.

Ta­čiau ket­vir­ta­die­nį ant­ra­me auk­cio­ne pir­kė­jų at­si­ra­do vi­siems gy­vū­nams. Va­kar jie tu­rė­jo iš­ke­liau­ti pas nau­juo­sius sa­vo šei­mi­nin­kus.


Vyks­ta re­mon­to dar­bai

Ba­sa­na­vi­čy­nė iš­si­par­duo­da… Čia ne­vyks ren­gi­niai, ne­bus ke­pa­mas ku­ge­lis… Jau ku­ris lai­kas įvai­rūs gan­dai ly­di per­tvar­kas J. Ba­sa­na­vi­čiaus tė­viš­kė­je, ku­ri nuo lie­pos 1 d. ta­po Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fi­lia­lu.

Ta­čiau ap­si­lan­kiu­sius Ba­sa­na­vi­čy­nė­je pa­si­tin­ka tik­rai ne mir­ti­na ty­la. Po kie­mą vaikš­to sta­ty­bi­nin­kai, ir vie­na­me, ir ki­ta­me so­dy­bos pa­sta­te kauk­ši jų įran­kiai. „Tik ne­rei­kia mū­sų lai­do­ti, – sa­kė J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nės ve­dė­ja Rū­ta Va­si­liaus­kie­nė. – Ir lan­ky­to­jų lau­kia­me, ir edu­ka­ci­nes pro­gra­mas ren­gia­me, ir gi­les ka­vai ren­ka­me…“ Ga­lė­tų pri­dur­ti „ir su sta­ty­bi­nin­kais ka­riau­ja­me“, nes vyks­tant ka­pi­ta­li­nio re­mon­to dar­bams, pa­sak ve­dė­jos, pro­jek­tuo­to­jams, ran­go­vams ir už­sa­ko­vams kar­tais sun­kiai se­ka­si ras­ti bend­rą su­ta­ri­mą, kaip vis­kas tu­rė­tų at­ro­dy­ti. Ir ne vi­sa­da re­zul­ta­tas džiu­gi­na. R. Va­si­liaus­kie­nės žvilgs­nis kryps­ta į gy­ve­na­mo­sios tro­bos du­rų link ve­dan­tį di­de­liais ak­me­ni­mis ne­se­niai iš­grįs­tą ta­ką, ku­riuo vaikš­čio­ti tik­rai nė­ra la­bai pa­to­gu.

Jau ket­ver­tą me­tų be­si­tę­sian­tiems J. Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­bos re­no­va­ci­jos dar­bams lie­pos mė­ne­sį iš in­ves­ti­ci­nio pro­jek­to gau­ta visa remontui užbaigti reikalinga suma – 600 tūkst. li­tų. Re­mon­tas api­ma vi­sus pa­sta­tus. Vie­nur kei­čia­mas, ki­tur su­tvir­ti­na­mas sto­gas, šil­ti­na­mi pa­ma­tai ir pa­krai­gės, de­da­mos nau­jos grin­dys, tvar­ko­mos šil­dy­mo ir elekt­ros sis­te­mos, vi­suo­se pa­sta­tuo­se bus įves­ta ap­sau­gos ir prieš­gais­ri­nė sig­na­li­za­ci­jos, su­tvar­ky­ta kie­mo te­ri­to­ri­ja ir kt.

„Pa­va­sa­rį pa­si­tik­si­me gra­žūs. Re­mon­tas baig­sis la­bai lai­ku – ki­tą­met mi­nė­si­me 160-ąsias J. Ba­sa­na­vi­čiaus gi­mi­mo me­ti­nes ir mu­zie­jaus įkū­ri­mo Ož­ka­ba­liuo­se 20-me­tį. Ta pro­ga at­si­ras ir nau­jų ren­gi­nių“, – kal­bė­jo so­dy­bos ve­dė­ja.


Nauja vi­zi­ja

Pa­sak R. Va­si­liaus­kie­nės, vi­sos re­for­mos duo­da ne vien ge­ro. Bai­siau­sia bu­vo pa­va­sa­rį, kai Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jai skai­čiuo­jant pa­sku­ti­nes gy­va­vi­mo die­nas ne­bu­vo aiš­ku, kam bus per­duo­ta iki tol jai pri­klau­siu­si J. Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­ba-mu­zie­jus Ožkabaliuose.

Mo­kos fon­de trū­ko pi­ni­gų, Ba­sa­na­vi­čy­nės dar­buo­to­jai ma­ži­no­si at­ly­gi­ni­mus, žmo­nės pra­dė­jo ei­ti iš dar­bo. Per pus­me­tį – ke­tu­ri.

O bu­vo pa­ts dar­by­me­tis: ąžuo­ly­ne au­go žo­lės, va­žia­vo lan­ky­to­jai…

Pa­nai­ki­nus ap­skri­tis, su­si­grą­žin­ti pir­mi­nį sta­tu­są – vėl tap­ti Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus pa­da­li­niu – so­dy­bos-mu­zie­jaus dar­buo­to­jai ne­no­rė­jo. Be to, ir ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė ne­si­jau­tė pa­jė­gi iš­lai­ky­ti to­kį ob­jek­tą.

Į įvai­rias ins­ti­tu­ci­jas so­dy­bos-mu­zie­jaus dar­buo­to­jai siun­tė raš­tus, kad Ba­sa­na­vi­čy­nei ga­lė­tų bū­ti su­teik­tas res­pub­li­ki­nio mu­zie­jaus sta­tu­sas (nors ir pa­tys su­pra­to, kad iki to­kio lyg­mens dar nė­ra ga­lu­ti­nai priau­gę) ar­ba ją po sa­vo spar­nu ga­lė­tų pri­glaus­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus.

So­dy­ba-mu­zie­jus ta­po Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fi­lia­lu ir bu­vo per­var­dy­ta J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­ne. Pa­si­kei­tė ne tik įstai­gos pa­va­di­ni­mas. Kei­čia­si ir veik­los kryp­tis.

Ko­kios nors pa­reng­tos stra­te­gi­jos gim­ti­nės ve­dė­jai R. Va­si­liaus­kie­nei dar ne­te­ko ma­ty­ti, bet iš po­kal­bių su Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­re Bi­ru­te Kul­ny­te ryš­kė­ja Ba­sa­na­vi­čy­nės kaip et­nog­ra­fi­nės su­val­kie­tiš­kos so­dy­bos vi­zi­ja. Aiš­ku, su čia gi­mu­sio pa­triar­cho gy­ve­ni­mo, Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­no dva­sia.

Pa­de­dant Na­cio­na­li­niam mu­zie­jui tu­rė­tų at­si­ras­ti su­val­kie­tiš­kai so­dy­bai bū­din­gas ap­sta­ty­mas, nau­jos šio kraš­to žmo­nių bui­tį at­spin­din­čios eks­po­zi­ci­jos.

Pa­si­kei­tęs sta­tu­sas rei­ka­lau­ja so­li­des­nio, aka­de­miš­kes­nio lyg­mens.

„Bi­jo­me, kad ne­tap­tu­me gra­žūs, rim­ti ir… neį­do­mūs, kad lan­ky­to­jams ne­pa­si­da­ry­tų bai­su pri­si­lies­ti prie mū­sų eks­po­na­tų. Bet, at­ro­do, ran­da­me bend­rą kal­bą su sa­vo ad­mi­nist­ra­ci­ja ir taip neat­si­tiks“, – tikisi so­dy­bos dar­buo­to­jai.


Plė­tos edu­ka­ci­nę veik­lą

Iki šiol Ba­san­vi­čy­nė­je gy­ve­ni­mas ėjo anks­tes­niu rit­mu. Aiš­ku, su bai­mė­mis, su stre­sais, su de­ri­ni­mu­si prie nau­jų rei­ka­la­vi­mų ir veik­lų. Tik nuo spa­lio 1 d. at­si­ra­do nau­ji so­dy­bos lan­ky­mo įkai­niai, tam tik­ros tvar­kos, pa­skirs­ty­mai, kas už ką at­sa­kin­gas.

Dar­buo­to­jai įsta­to­mi į griež­tes­nius „mu­zie­ji­nin­kų“ rė­mus. Į juos ne­til­po ne tik so­dy­bos „gy­va­sis kam­pe­lis“. Nuo­ša­ly­je lie­ka ir kul­tū­ri­niai ren­gi­niai, ku­riuos Ba­sa­na­vi­čy­nės dar­buo­to­jai iki šiol lai­kė stip­res­nią­ja sa­vo veik­los pu­se. Tie­sa, jie sa­ko, kad, pa­vyz­džiui, folk­lo­ro fes­ti­va­lio „Ža­lias ąžuo­lė­li“ ar klo­ji­mo teat­rų šven­tės „At­ža­ly­nas“ pa­si­stengs neiš­leis­ti iš sa­vo kie­mo. Jei ne­ga­lės or­ga­ni­zuo­ti pa­tys, ban­dys per­duo­ti į kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jų dar­buo­to­jų ran­kas, priims ir ki­tus jų ren­gi­nius.

So­dy­bo­je iš­liks Va­sa­rio 16-osios is­to­ri­niai ir li­te­ra­tū­ri­niai skai­ty­mai, ki­ti J. Ba­sa­na­vi­čiui skir­ti ren­gi­niai, bus tę­sia­mos vi­sos edu­ka­ci­nės pro­gra­mos: „Var­go“ mo­kyk­la“, „Pie­šiu mu­zie­jų“, „Kai že­mę šil­do ąžuo­lai“, „Su­val­kie­tiš­ka ve­sei­lia“… Jau bu­vo su­reng­ta ir pir­mas su­val­kie­tiš­kas mergvakaris, krikš­ty­nos. „Ma­čiu­sie­ji šias apei­gas Rum­šiš­kė­se sa­kė, kad mū­siš­kės jas pra­noks­ta“, – pa­si­džiau­gė krikš­ty­nų pro­gra­mą kar­tu su „Gra­žu­pio“ folk­lo­ro an­samb­liu pa­ren­gu­si vyr. mu­zie­ji­nin­kė Ag­nė Mi­liaus­kai­tė. Jos nuo­mo­ne, plė­to­jant edu­ka­ci­nę veik­lą ga­li­ma šlie­tis ir prie ama­tų, ir prie šei­mos ar ka­len­do­ri­nių šven­čių, pa­si­rem­ti J. Ba­sa­na­vi­čiu­mi, ku­ris bu­vo la­bai pla­taus pro­fi­lio žmo­gus. Ta­čiau vi­si ge­ri no­rai re­mia­si į pi­ni­gus, o kai nė­ra fi­nan­si­nio sa­va­ran­kiš­ku­mo, sun­ku ką nors per daug ir pla­nuo­ti.

Ta­pu­siai Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fi­lia­lu so­dy­bai te­ko at­si­sa­ky­ti ir sa­vo in­ter­ne­ti­nės sve­tai­nės. Da­bar vi­sa in­for­ma­ci­ja apie Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­ną, so­dy­bą, čia vyks­tan­čius ren­gi­nius ir edu­ka­ci­nes pro­gra­mas bus iš­si­bars­čiu­si po bend­ras Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus in­ter­ne­ti­nes nuo­ro­das ir lan­ky­to­jams ją su­si­ras­ti sun­kiau.


Ku­ge­lio dar bus

Per vi­sas per­tvar­kas ir re­mon­tus so­dy­bos dar­buo­to­jai jau sa­kė pa­siilgs­tan­tys lan­ky­to­jų, ku­rių pa­sta­ruo­ju me­tu kiek su­ma­žė­ję. J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nės lan­ky­mo bi­lie­to kai­na ne­pa­si­kei­tė – yra 2 Lt. Ta­čiau pa­bran­go eks­kur­si­jos ve­di­mas tiek po so­dy­bą – jis da­bar yra 20 Lt, tiek po ąžuo­ly­ną – 25 Lt. At­si­ra­do 25 Lt fil­ma­vi­mo ir fo­tog­ra­fa­vi­mo mo­kes­tis. Ne­be­li­ko klo­ji­mo nuo­mos. Ves­tu­vi­nin­kams, ku­rie mėg­da­vo už­si­bū­ti klo­ji­me, bus siūloma už­si­sa­ky­ti edu­ka­ci­nę pro­gra­mą „Su­val­kie­tiš­ka ve­sei­lia“ ar­ba mo­kė­ti už at­ski­ras pa­slau­gas.

O kaip bus su „fir­mi­niu“ Ba­sa­na­vi­čy­nės ku­ge­liu, ku­riuo po ren­gi­nių pa­kvip­da­vo vi­si Ož­ka­ba­liai? R. Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, kad su­val­kie­čiai vi­suo­met bu­vo sve­tin­gi žmo­nės ir sa­vo sve­čių neiš­leis­da­vo ne­pa­vai­ši­nę, tad ti­ki­ma­si, jog ir nau­jo­mis są­ly­go­mis po sa­vų ren­gi­nių bus ras­ta ga­li­my­bė iš­vir­ti gi­lių ka­vos ar iš­kep­ti „blė­tu­kę“ ku­ge­lio. Ta­čiau už­sa­ky­mų ku­ge­liu pa­vai­šin­ti užsienio de­le­ga­ci­jas ar su­reng­ti priė­mi­mus jau at­si­sa­ky­ta.

Ta­čiau kal­bos apie pla­nuo­ja­mus dar­bus neišsk­lai­do slo­gios nuo­tai­kos, tvy­ran­čios Ba­sa­na­vi­čy­nė­je. Ga­li­ma su­pras­ti, kad nau­jas pa­val­du­mas di­de­lių džiaugs­mų neat­ne­šė. Bet ve­dė­ja R. Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, jog vis­kas pri­klau­so nuo žmo­nių, ku­rie dirbs Ba­sa­na­vi­čy­nė­je: „Jei tu­rė­si­me di­de­lį no­rą ir su šyp­se­na lan­ky­to­jus pa­si­tik­si­me, tai ir so­dy­bos at­mos­fe­ra per daug ne­si­keis. Ti­ki­mės, kad su­tar­si­me su sa­vo ad­mi­nist­ra­ci­ja ir su lan­ky­to­jais. Bū­si­me ne tik pa­klus­nūs pa­val­di­niai, bet ir įdo­mūs mu­zie­ji­nin­kai“.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­rė Bi­ru­tė KUL­NY­TĖ:

– Ne kar­tą iš įvai­rių spe­cia­lis­tų te­ko gir­dė­ti prie­kaiš­tų apie Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­bos eks­po­zi­ci­ją, nors so­dy­ba bu­vo įvar­dy­ta kaip mu­zie­jus. Tie­sa, Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jai so­dy­bą pe­rė­mus iš Vil­ka­viš­kio rajono savivaldybės, si­tua­ci­ja pa­ge­rė­jo. Lik­vi­duo­jant ap­skri­tį, nu­tar­ta per­duo­ti so­dy­bą ir Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­ną Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam mu­zie­jui. Ta­čiau kar­tu ga­vo­me ir ne­ma­žai pro­ble­mų.

Mums ne­bu­vo priim­ti­nas Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­bos aiš­kiai iki tol for­muo­tas kaip tu­riz­mo so­dy­bos ke­lias. To­dėl so­dy­bą ir ąžuo­ly­ną įvar­di­jo­me taip: Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nė ir Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nas. Ir eks­po­zi­ci­ja, ir edu­ka­ci­nė veik­la bus nu­kreip­ta į lie­tu­vių na­cio­na­li­nio at­gi­mi­mo is­to­ri­ją – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus laik­me­tį bei į Lie­tu­vos at­gi­mi­mą 1990-ai­siais me­tais. Edu­ka­ci­nės veik­los gi­ja bus Sū­du­va, jos vals­tie­čių ūkiai, da­vę Lie­tu­vai vi­są švie­suo­lių ple­ja­dą, at­ve­du­sią Lie­tu­vą į vals­ty­bės at­kū­ri­mą 1918 m. So­dy­bos ūki­niuo­se pa­sta­tuo­se bus ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su ti­piš­kais Sū­du­vos ūkiui pa­dar­gais. Ma­nau, bus įdo­mu vi­siems at­vyks­tan­tiems dar kar­tą, o gal – ir pir­mą kar­tą iš­girs­ti, kad Lie­tu­va per 20 am­žių du kar­tus at­kū­rė ne­prik­lau­so­my­bę, at­sta­tė su­griau­tas so­dy­bas ir pa­so­di­no At­gi­mi­mo ąžuo­ly­ną. Ti­kiu, jog ir sta­ty­bi­nin­kai, ku­riuos taip pat „pa­vel­dė­jo­me“, su­pras, kad jų bro­kas – tie­siog ne­pa­do­rus to­kio­je so­dy­bo­je.

Su­val­gy­ti ku­ge­lio ir pa­jo­di­nė­ti po­niu, ma­nau, ra­sis kur tur­tė­jan­čio­je ir gra­žė­jan­čio­je Sū­du­vo­je.