Laima VABALIENĖ
Ketvirtadienį, kai J. Basanavičiaus gimtinėje per aukcioną buvo parduota kumelė Kuzė, baltakartis ponis ir keturi povai, Nacionalinio muziejaus vadovams Vilniuje širdies tikriausiai neskaudėjo. Liūdėjo tik su savo augintiniais per keletą metų susigyvenę Basanavičynės darbuotojai.
Pardavė aukcione
Tarp medžių besigananti mažoji Bitė, smagiai ąžuolyne ratu per šventes brikelę traukianti Kuzė, aptvaruose išdidžiai uodegas išskleidžiantys povai sodybai teikė gyvybės ir jaukumo. Tačiau naujai kuriamai Basanavičynės vizijai jie netiko. Arkliui išlaikyti neatsirado lėšų, o ponis ir povai buvo pavadinti svetimkūniu suvalkietiškoje kaimo sodyboje.
J. Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė sakė, kad su Nacionalinio muziejaus vadovybe ypač daug buvo derėtasi dėl kumelės. Tačiau… Dar buvo likusi menka viltis, kad aukcionas neįvyks ir mylimi augintiniai liks sodyboje. Juo labiau kad prieš savaitę vykusiame pirmajame aukcione buvo tik vienas poniu besidomintis pirkėjas.
Tačiau ketvirtadienį antrame aukcione pirkėjų atsirado visiems gyvūnams. Vakar jie turėjo iškeliauti pas naujuosius savo šeimininkus.
Vyksta remonto darbai
Basanavičynė išsiparduoda… Čia nevyks renginiai, nebus kepamas kugelis… Jau kuris laikas įvairūs gandai lydi pertvarkas J. Basanavičiaus tėviškėje, kuri nuo liepos 1 d. tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu.
Tačiau apsilankiusius Basanavičynėje pasitinka tikrai ne mirtina tyla. Po kiemą vaikšto statybininkai, ir viename, ir kitame sodybos pastate kaukši jų įrankiai. „Tik nereikia mūsų laidoti, – sakė J. Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė. – Ir lankytojų laukiame, ir edukacines programas rengiame, ir giles kavai renkame…“ Galėtų pridurti „ir su statybininkais kariaujame“, nes vykstant kapitalinio remonto darbams, pasak vedėjos, projektuotojams, rangovams ir užsakovams kartais sunkiai sekasi rasti bendrą sutarimą, kaip viskas turėtų atrodyti. Ir ne visada rezultatas džiugina. R. Vasiliauskienės žvilgsnis krypsta į gyvenamosios trobos durų link vedantį dideliais akmenimis neseniai išgrįstą taką, kuriuo vaikščioti tikrai nėra labai patogu.
Jau ketvertą metų besitęsiantiems J. Basanavičiaus sodybos renovacijos darbams liepos mėnesį iš investicinio projekto gauta visa remontui užbaigti reikalinga suma – 600 tūkst. litų. Remontas apima visus pastatus. Vienur keičiamas, kitur sutvirtinamas stogas, šiltinami pamatai ir pakraigės, dedamos naujos grindys, tvarkomos šildymo ir elektros sistemos, visuose pastatuose bus įvesta apsaugos ir priešgaisrinė signalizacijos, sutvarkyta kiemo teritorija ir kt.
„Pavasarį pasitiksime gražūs. Remontas baigsis labai laiku – kitąmet minėsime 160-ąsias J. Basanavičiaus gimimo metines ir muziejaus įkūrimo Ožkabaliuose 20-metį. Ta proga atsiras ir naujų renginių“, – kalbėjo sodybos vedėja.
Nauja vizija
Pasak R. Vasiliauskienės, visos reformos duoda ne vien gero. Baisiausia buvo pavasarį, kai Marijampolės apskrities administracijai skaičiuojant paskutines gyvavimo dienas nebuvo aišku, kam bus perduota iki tol jai priklausiusi J. Basanavičiaus sodyba-muziejus Ožkabaliuose.
Mokos fonde trūko pinigų, Basanavičynės darbuotojai mažinosi atlyginimus, žmonės pradėjo eiti iš darbo. Per pusmetį – keturi.
O buvo pats darbymetis: ąžuolyne augo žolės, važiavo lankytojai…
Panaikinus apskritis, susigrąžinti pirminį statusą – vėl tapti Vilkaviškio krašto muziejaus padaliniu – sodybos-muziejaus darbuotojai nenorėjo. Be to, ir rajono Savivaldybė nesijautė pajėgi išlaikyti tokį objektą.
Į įvairias institucijas sodybos-muziejaus darbuotojai siuntė raštus, kad Basanavičynei galėtų būti suteiktas respublikinio muziejaus statusas (nors ir patys suprato, kad iki tokio lygmens dar nėra galutinai priaugę) arba ją po savo sparnu galėtų priglausti Lietuvos nacionalinis muziejus.
Sodyba-muziejus tapo Nacionalinio muziejaus filialu ir buvo pervardyta J. Basanavičiaus gimtine. Pasikeitė ne tik įstaigos pavadinimas. Keičiasi ir veiklos kryptis.
Kokios nors parengtos strategijos gimtinės vedėjai R. Vasiliauskienei dar neteko matyti, bet iš pokalbių su Nacionalinio muziejaus direktore Birute Kulnyte ryškėja Basanavičynės kaip etnografinės suvalkietiškos sodybos vizija. Aišku, su čia gimusio patriarcho gyvenimo, Nepriklausomybės atkūrimo, Tautinio atgimimo ąžuolyno dvasia.
Padedant Nacionaliniam muziejui turėtų atsirasti suvalkietiškai sodybai būdingas apstatymas, naujos šio krašto žmonių buitį atspindinčios ekspozicijos.
Pasikeitęs statusas reikalauja solidesnio, akademiškesnio lygmens.
„Bijome, kad netaptume gražūs, rimti ir… neįdomūs, kad lankytojams nepasidarytų baisu prisiliesti prie mūsų eksponatų. Bet, atrodo, randame bendrą kalbą su savo administracija ir taip neatsitiks“, – tikisi sodybos darbuotojai.
Plėtos edukacinę veiklą
Iki šiol Basanvičynėje gyvenimas ėjo ankstesniu ritmu. Aišku, su baimėmis, su stresais, su derinimusi prie naujų reikalavimų ir veiklų. Tik nuo spalio 1 d. atsirado nauji sodybos lankymo įkainiai, tam tikros tvarkos, paskirstymai, kas už ką atsakingas.
Darbuotojai įstatomi į griežtesnius „muziejininkų“ rėmus. Į juos netilpo ne tik sodybos „gyvasis kampelis“. Nuošalyje lieka ir kultūriniai renginiai, kuriuos Basanavičynės darbuotojai iki šiol laikė stipresniąja savo veiklos puse. Tiesa, jie sako, kad, pavyzdžiui, folkloro festivalio „Žalias ąžuolėli“ ar klojimo teatrų šventės „Atžalynas“ pasistengs neišleisti iš savo kiemo. Jei negalės organizuoti patys, bandys perduoti į kultūros institucijų darbuotojų rankas, priims ir kitus jų renginius.
Sodyboje išliks Vasario 16-osios istoriniai ir literatūriniai skaitymai, kiti J. Basanavičiui skirti renginiai, bus tęsiamos visos edukacinės programos: „Vargo“ mokykla“, „Piešiu muziejų“, „Kai žemę šildo ąžuolai“, „Suvalkietiška veseilia“… Jau buvo surengta ir pirmas suvalkietiškas mergvakaris, krikštynos. „Mačiusieji šias apeigas Rumšiškėse sakė, kad mūsiškės jas pranoksta“, – pasidžiaugė krikštynų programą kartu su „Gražupio“ folkloro ansambliu parengusi vyr. muziejininkė Agnė Miliauskaitė. Jos nuomone, plėtojant edukacinę veiklą galima šlietis ir prie amatų, ir prie šeimos ar kalendorinių švenčių, pasiremti J. Basanavičiumi, kuris buvo labai plataus profilio žmogus. Tačiau visi geri norai remiasi į pinigus, o kai nėra finansinio savarankiškumo, sunku ką nors per daug ir planuoti.
Tapusiai Nacionalinio muziejaus filialu sodybai teko atsisakyti ir savo internetinės svetainės. Dabar visa informacija apie Tautinio atgimimo ąžuolyną, sodybą, čia vykstančius renginius ir edukacines programas bus išsibarsčiusi po bendras Nacionalinio muziejaus internetines nuorodas ir lankytojams ją susirasti sunkiau.
Kugelio dar bus
Per visas pertvarkas ir remontus sodybos darbuotojai jau sakė pasiilgstantys lankytojų, kurių pastaruoju metu kiek sumažėję. J. Basanavičiaus gimtinės lankymo bilieto kaina nepasikeitė – yra 2 Lt. Tačiau pabrango ekskursijos vedimas tiek po sodybą – jis dabar yra 20 Lt, tiek po ąžuolyną – 25 Lt. Atsirado 25 Lt filmavimo ir fotografavimo mokestis. Nebeliko klojimo nuomos. Vestuvininkams, kurie mėgdavo užsibūti klojime, bus siūloma užsisakyti edukacinę programą „Suvalkietiška veseilia“ arba mokėti už atskiras paslaugas.
O kaip bus su „firminiu“ Basanavičynės kugeliu, kuriuo po renginių pakvipdavo visi Ožkabaliai? R. Vasiliauskienė sako, kad suvalkiečiai visuomet buvo svetingi žmonės ir savo svečių neišleisdavo nepavaišinę, tad tikimasi, jog ir naujomis sąlygomis po savų renginių bus rasta galimybė išvirti gilių kavos ar iškepti „blėtukę“ kugelio. Tačiau užsakymų kugeliu pavaišinti užsienio delegacijas ar surengti priėmimus jau atsisakyta.
Tačiau kalbos apie planuojamus darbus neišsklaido slogios nuotaikos, tvyrančios Basanavičynėje. Galima suprasti, kad naujas pavaldumas didelių džiaugsmų neatnešė. Bet vedėja R. Vasiliauskienė sako, jog viskas priklauso nuo žmonių, kurie dirbs Basanavičynėje: „Jei turėsime didelį norą ir su šypsena lankytojus pasitiksime, tai ir sodybos atmosfera per daug nesikeis. Tikimės, kad sutarsime su savo administracija ir su lankytojais. Būsime ne tik paklusnūs pavaldiniai, bet ir įdomūs muziejininkai“.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė KULNYTĖ:
– Ne kartą iš įvairių specialistų teko girdėti priekaištų apie Jono Basanavičiaus sodybos ekspoziciją, nors sodyba buvo įvardyta kaip muziejus. Tiesa, Marijampolės apskrities administracijai sodybą perėmus iš Vilkaviškio rajono savivaldybės, situacija pagerėjo. Likviduojant apskritį, nutarta perduoti sodybą ir Tautinio atgimimo ąžuolyną Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau kartu gavome ir nemažai problemų.
Mums nebuvo priimtinas Jono Basanavičiaus sodybos aiškiai iki tol formuotas kaip turizmo sodybos kelias. Todėl sodybą ir ąžuolyną įvardijome taip: Jono Basanavičiaus gimtinė ir Tautinio atgimimo ąžuolynas. Ir ekspozicija, ir edukacinė veikla bus nukreipta į lietuvių nacionalinio atgimimo istoriją – Jono Basanavičiaus laikmetį bei į Lietuvos atgimimą 1990-aisiais metais. Edukacinės veiklos gija bus Sūduva, jos valstiečių ūkiai, davę Lietuvai visą šviesuolių plejadą, atvedusią Lietuvą į valstybės atkūrimą 1918 m. Sodybos ūkiniuose pastatuose bus galima susipažinti su tipiškais Sūduvos ūkiui padargais. Manau, bus įdomu visiems atvykstantiems dar kartą, o gal – ir pirmą kartą išgirsti, kad Lietuva per 20 amžių du kartus atkūrė nepriklausomybę, atstatė sugriautas sodybas ir pasodino Atgimimo ąžuolyną. Tikiu, jog ir statybininkai, kuriuos taip pat „paveldėjome“, supras, kad jų brokas – tiesiog nepadorus tokioje sodyboje.
Suvalgyti kugelio ir pajodinėti poniu, manau, rasis kur turtėjančioje ir gražėjančioje Sūduvoje.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.