Tapkime draugais!

Miesto fone – avys, dekoratyviniai medžiai ir buvusi kolūkio pirtis

Paskelbė:

Paskelbta:


Kristina VAITKEVIČIENĖ

Kiek­vie­ną kar­tą nu­ste­bi­na ne­ti­kė­tai at­ras­tas jau­kus kam­pe­lis. Ypač kai jis – už ke­lių ki­lo­met­rų nuo mies­to, vi­siems nuo se­no ge­rai ži­no­mas, ta­čiau už­mirš­tas ir smar­kiai pa­si­kei­tęs.

Pag­ram­dų kai­me (Šei­me­nos sen.) ūki­nin­kau­jan­tis Gin­tau­tas Na­vic­kas ne­sle­pia, kad jam ir šei­my­nai ši vie­ta – tik­ra sie­los at­gai­va. Čia jis pra­lei­džia gra­žiau­sias die­nas tu­pi­nė­da­mas ap­link pa­mėg­tus au­ga­lus, kur­da­mas de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių ir krū­mų for­mas bei gė­rė­da­ma­sis mies­to fo­ne be­si­ga­nan­čio­mis sa­vo avi­mis.

– Me­de­lių skie­pi­ji­mu su­si­do­mė­jau bū­da­mas gal 10–12 me­tų, – at­vi­rai apie sa­vo po­mė­gį pa­sa­ko­jo ūki­nin­kas. – Kai­my­nas pa­ro­dė, kaip tai da­ro­ma, ir nuo to lai­ko, kur tik tė­vai lei­do, vi­sur bu­vo įskie­py­ti ma­no skie­pai, su­for­muo­tos gy­vat­vo­rės, ap­kar­py­ti krū­mai. Net gė­ly­nai na­muo­se bū­da­vo ma­no rei­ka­las, o ma­mai leis­da­vau už­siim­ti ki­tais dar­bais. Au­go­me trys bro­liai (la­bai no­rė­jo­me tu­rė­ti se­se­rį, bet jos ne­tu­rė­jo­me), tad gė­ly­nais rei­kė­jo kaž­kam rū­pin­tis.

Gin­tau­tas pri­si­pa­ži­no, jog nuo ma­žens sva­jo­jo bū­ti gi­ri­nin­ku. Ta­čiau jo go­doms ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Griež­tas tė­vo žo­dis ir nuo­sta­ta, kad sū­nus į miš­ką dirb­ti neis, nes dar­bas pa­vo­jin­gas ir sun­kus, bu­vo ne­gin­či­ja­mi. Gin­tau­tas pri­va­lė­jo tap­ti ger­bia­mu ir rei­ka­lin­gu žmo­gu­mi – ve­te­ri­na­ru. Te­ko pil­dy­ti tė­vo va­lią – taip šei­mo­je bu­vo įpras­ta.

Bai­gęs moks­lus, G. Na­vic­kas dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę ko­lū­ky­je „Į ko­mu­niz­mą“, tad kai vy­ras ap­si­spren­dė įkur­ti sa­vo ūkį ir au­gin­ti gy­vu­lius, pa­tir­ties tik­rai už­te­ko. Tuo la­biau kad juos au­gi­no bei rea­li­za­vo net ir so­vie­ti­niais lai­kais, ri­zi­kuo­da­mas bū­ti ap­kal­tin­tas „spe­ku­lia­ci­ja“.

Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, atū­žus pri­va­ti­za­ci­jos ban­gai, G. Na­vic­kas iš­pir­ko bu­vu­sią ko­lū­kio pir­tį. Sut­var­kė ir gre­ta au­gu­sį miš­ke­lį, ku­rį, kaip pa­ts sa­kė, tie­siog klups­čias „iš­pe­šė iš žo­lių“. Ta­čiau neaiš­kiu bū­du miš­ke­lis ati­te­ko ki­tiems žmo­nėms. Te­ko iš nau­jų­jų sa­vi­nin­kų jį iš­pirk­ti at­ski­rai.

– Tik­rai ne­no­rė­jau, kad kas nors mai­šy­tų­si po lan­gais. Už ra­my­bę ne to­kia ir di­de­lė kai­na bu­vo… – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Ke­le­tą me­tų sėk­min­gai dir­bu­si pir­tis prieš de­šimt­me­tį nu­ken­tė­jo nuo gais­ro. Mat žie­mą ją iš­si­nuo­mo­ju­si kom­pa­ni­ja ne­pak­lau­sė šei­mi­nin­ko ir ant­ra­ja­me aukš­te įsi­jun­gė ga­lin­gus elekt­ri­nius prie­tai­sus. Tam ne­pri­tai­ky­ti lai­dai neat­lai­kė. Nu­de­gė vi­sas me­di­nis vir­šus, nu­ken­tė­jo ir ki­tos pa­tal­pos.

Šei­mi­nin­kas at­sta­tė ug­nies su­nio­ko­tą tur­tą. Da­bar ant­ra­sis aukš­tas – mū­ri­nis. Ta­čiau vi­dus dar kaip rei­kiant neį­reng­tas ir pa­tal­pos ne­nuo­mo­ja­mos. Gin­tau­tas ruo­šia­si pa­si­nau­do­ti pa­ra­ma, ta­čiau pir­miau dėl to ke­ti­na pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais, mat vi­daus įren­gi­mas kai­nuo­ja ne­pi­giai.

Vis dėl­to ap­lin­ką ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti pa­čiam be di­de­lių iš­lai­dų. Kie­me akį džiu­gi­na su­so­din­ti de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai, gra­žiai nuo miš­ko ak­me­nų sie­ne­le ati­tver­tas įva­žia­vi­mas, telk­šo su­si­sie­kian­tys tven­ki­niai, ku­riuo­se ga­li­ma plau­kio­ti val­ti­mi.

Gin­tau­tas juo­ka­vo, kad iš­si­ka­sė trum­piau­sią pa­sau­ly­je upę. Tven­ki­niai taip pat pa­puoš­ti pa­ties au­gin­tais de­ko­ra­ty­vi­niais au­ga­lais, van­dens tel­ki­nių kran­tus jun­gia til­tas, ku­rio vi­du­ry­je su­ręs­ta pa­vė­si­nė su suo­lais. Gied­rą ru­dens die­ną ra­mus van­duo gra­žiai at­spin­di sau­lę ir ru­dens nuauk­sin­tus me­džius.

Pla­nų atei­čiai Gin­tau­tas ne­sto­ko­ja. Kie­me iš­kas­ta duo­bė bū­si­mam fon­ta­nui, pa­sta­ty­ta mo­der­ni ka­ti­li­nė, pir­ties pa­tal­po­se iš­plės­ta vir­tu­vės erd­vė. Kai čia vėl ga­lės lan­ky­tis ir švęs­ti žmo­nės, šei­mi­nin­kas jiems pa­siū­lys ir jo­di­nė­ji­mo pa­slau­gas, ir ap­švies­tą ta­ką ap­link tven­ki­nius, ir au­ku­rą sa­lo­je, ir daug ki­to­kių da­ly­kų.

Kol kas šei­mi­nin­kas la­biau­siai už­siė­męs me­de­liais, ku­riais pa­ts pre­kiau­ja tur­gu­je, ir avi­mis. Gre­ta ply­tin­čio­se ga­nyk­lo­se šiuo me­tu dar ne­nu­ša­lu­sią žo­lę rupš­no­ja 34 ėria­ve­dės. Pap­ras­tai avių bū­na dau­giau, ta­čiau žie­mai pa­si­lie­ka­mos tik tin­ka­mos veis­lei. Ūki­nin­kas ne­se­niai bai­gė sker­di­mo se­zo­ną ir da­bar rū­pi­na­si ki­tais su avi­nin­kys­te su­si­ju­siais rei­ka­lais. Gin­tau­tas avis lai­ko tik mė­sai. Jos – ne­gry­na­veis­lės ir ne­ker­pa­mos, mat par­duo­ti vil­nas nė­ra taip pel­nin­ga, kad bū­tų ver­ta tuo už­siim­ti. Šei­mi­nin­kas au­gin­ti­nes ker­pa tik ta­da, kai ma­to, jog vil­nos joms truk­do.

– Tu­riu sa­vo pir­kė­jus, ku­rie nuo­lat skam­bi­na ir už­si­sa­ko švie­žios avie­nos, – pa­sa­ko­jo G. Na­vic­kas. – Daž­niau­siai tai bū­na žmo­nės, ku­rie no­ri kaž­ko neįp­ras­to: šian­dien avies, ry­toj – stru­čio ar kro­ko­di­lo.

Gin­tau­tas sa­kė, jog avis au­gi­na jau apie 30 me­tų, ta­čiau šei­ma per tą lai­ką nė­ra su­val­giu­si nė vie­nos sa­vo au­gin­ti­nės. Jiems tai ne­priim­ti­na.

Avys Na­vic­kams – lyg sa­vai­me su­pran­ta­mas už­siė­mi­mas. Nors tai – ne „auk­so ka­syk­los“ ir di­de­lių iš­mo­kų neat­ne­ša, ta­čiau šios au­gin­ti­nės yra ne­reik­lios, nau­din­gos ir mielos širdžiai.

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

statistika


Hey.lt - Interneto reitingai
Skip to content