Sezoninė depresija gali baigtis savižudybe

Eglė KVIESULAITIENĖ

Pra­si­dė­jus tam­sia­jam me­tų lai­kui, ne vie­nas pa­ste­bi­me, jog daž­niau ap­nin­ka niū­rios min­tys, jaut­riau rea­guo­ja­me į ne­sėk­mes, pra­de­da­me sa­vęs gai­lė­ti, ne­ri­mau­ti dėl anks­čiau pro­ble­mų ne­kel­da­vu­sių da­ly­kų. Tai – se­zo­ni­nė dep­re­si­ja, ga­lin­ti pe­raug­ti ir į sun­kes­nius psi­chi­kos su­tri­ki­mus.


Jau­čia ket­vir­ta­da­lis

Vil­ka­viš­kio psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re to­kiu me­tų lai­ku – pa­cien­tų ant­plū­dis. Jų ypač pa­dau­gė­jo, kai sau­lė­tus, nors ir ru­de­niš­kus, orus pa­kei­tė lie­tūs bei dar­ga­na. Gy­dy­to­jas psi­chiat­ras Aud­rius Mo­zū­rai­tis pa­ti­ki­no, kad me­di­kai kas­kart bū­na pa­si­ren­gę šiam me­tų lai­kui, nes jaut­res­nės ner­vų sis­te­mos žmo­nes nea­be­jo­ti­nai vei­kia se­zo­nų kai­ta, o ypač – sau­lės švie­sos trū­ku­mas.

Nors li­te­ra­tū­roje tei­giama, jog me­di­kai tam­sių žie­mos die­nų įta­ką žmo­gui – žie­mos dep­re­si­ją – jau pa­ste­bė­jo prieš 150 me­tų, į se­zo­nų po­vei­kį me­di­ci­no­je pra­dė­ta rim­tai at­si­žvelg­ti tik prieš tris de­šimt­me­čius. Moks­li­nin­kai ėmė ty­ri­nė­ti žmo­nių nuo­tai­ką lapkričio–kovo mė­ne­siais, kai ma­ža sau­lės. Ta­da iš­skir­tos trys žie­mos dep­re­si­jos for­mos: žie­mos liū­de­sys, žie­mos slo­gu­tis ir žie­mos pri­slėg­tu­mas. Me­di­kai tvir­ti­na, jog pa­čią leng­viau­sią žie­mos dep­re­si­jos for­mą – žie­mos liū­de­sį – ga­li­ma diag­no­zuo­ti 25 pro­cen­tams mū­sų ša­lies gy­ven­to­jų.


Įvei­kia pa­tys

Žmo­nės, ku­riems pa­si­reiš­kia „vi­du­ti­nis“ žie­mos liū­de­sys, pa­pras­tai vi­są se­zo­ną nie­kuo ne­si­skun­džia, bet apie va­sa­rio mė­ne­sį pa­si­jun­ta iš­se­kę. Kai die­nos ima il­gė­ti, jiems iš­si­vys­to vė­ly­vas žie­mos „su­sier­zi­ni­mas“. Tų žmo­nių, ku­riuos ka­muo­ja žie­mos slo­gu­tis, veik­la per se­zo­ną kin­ta. Jų nuo­tai­ka tam­pa pri­slėg­ta, jie jau­čia pa­di­dė­ju­sį po­rei­kį mie­go­ti, priau­ga ke­le­tą ki­log­ra­mų viršs­vo­rio, jiems sun­ku kel­tis ry­tais. Stip­rų žie­mos liū­de­sį jau­čian­čius žmo­nes kiek­vie­ną ru­de­nį api­ma dep­re­si­ja ir jie ne­ga­li nor­ma­liai gy­ven­ti iki pat pa­va­sa­rio. Jiems bū­din­gi ir ki­ti dep­re­si­jos po­žy­miai: nu­si­mi­ni­mas, be­vil­tiš­ku­mo po­jū­tis, ne­ri­mas, ne­no­ras bend­rau­ti su ap­lin­ki­niais.

Pa­ju­tę pir­muo­sius simp­to­mus, žmo­nės pa­pras­tai ban­do juos įveik­ti pa­tys. Yra daug bū­dų, pa­de­dan­čių nu­ga­lė­ti dep­re­si­ją. Svar­biau­sia – vy­ti ša­lin pe­si­mis­ti­nes min­tis, pra­leis­ti dau­giau lai­ko su ar­ti­mai­siais bei drau­gais, ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, kuo dau­giau ju­dė­ti, nes fi­zi­nis ak­ty­vu­mas taip pat pa­de­da įveik­ti dep­re­si­ją – ga­li iš­ju­din­ti mū­sų vi­di­nius re­sur­sus.

Rei­kė­tų už­siim­ti pa­tin­kan­čia veik­la, net jei­gu nie­ko ne­si­no­ri. Jo­kiu bū­du ne­pikt­nau­džiau­ti al­ko­ho­liu, svei­kai mai­tin­tis ir lai­ky­tis mie­go re­ži­mo. Na­muo­se neuž­si­dangs­ty­ti lan­gų tam­sio­mis užuo­lai­do­mis, o mo­kyk­lo­je, dar­be ar va­žiuo­jant vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu steng­tis sė­dė­ti ar­čiau lan­go, t. y. ar­čiau švie­sos.

Be­je, nuo­tai­ką ge­ri­nan­čių sa­vy­bių tu­ri ang­lia­van­de­niai, o ypač – šo­ko­la­das. Ta­čiau jei­gu blo­ga sa­vi­jau­ta tę­sia­si ke­lias sa­vai­tes, pa­gal­bos bū­ti­na kreip­tis į spe­cia­lis­tus.


Švie­sos te­ra­pi­ja

Lai­ku ne­si­krei­pus pa­gal­bos į me­di­kus, li­ga ga­li pe­rei­ti į sun­kes­nę dep­re­si­jos for­mą, ku­ri neiš­nyks pa­si­kei­tus me­tų lai­kui. Dep­re­si­ja – tai ne tik blo­ga nuo­tai­ka ar nu­si­mi­ni­mas. Tai – kū­no ir sie­los li­ga, ku­ri die­na iš die­nos vei­kia min­tis, jaus­mus, fi­zi­nę svei­ka­tą ir elg­se­ną, o ga­lop ga­li ne­tgi pri­ves­ti prie sa­vi­žu­dy­bės.

Pa­sau­li­nė svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja pro­gno­zuo­ja, kad iki 2020 me­tų dep­re­si­ja bus la­biau­siai pa­pli­tu­si li­ga pa­sau­ly­je, tad bū­tent ji ir lems dau­giau­sia mir­čių. Nau­jau­siais sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, 45–60 pro­cen­tų sa­vi­žu­džių ser­ga dep­re­si­ja. Ji ga­li pra­si­dė­ti bet ku­ria­me am­žiu­je, ta­čiau daž­niau­siai ser­ga 20–45 me­tų am­žiaus žmo­nės.

Se­zo­ni­niai nuo­tai­kos su­tri­ki­mai daž­niau­siai gy­do­mi įvai­rių bū­dų de­ri­niu: švie­sos te­ra­pi­ja, an­ti­dep­re­san­tais, psi­cho­lo­gi­niu kon­sul­ta­vi­mu, psi­cho­te­ra­pi­ja. Moks­li­nin­kai pa­ste­bė­jo, kad žmo­nės, ken­čian­tys nuo se­zo­ni­nės dep­re­si­jos, žie­mos ato­sto­gas lin­kę pra­leis­ti pie­tuo­se. Po ke­lių sau­lė­tų die­nų jie pa­si­jun­ta daug ge­riau ir dar ku­rį lai­ką po ato­sto­gų jau­čia­si vi­sai ge­rai

Šie pa­ste­bė­ji­mai da­vė idė­ją nau­jam po­žiū­riui į se­zo­ni­nės dep­re­si­jos gy­dy­mą – tai kas­die­nis gy­dy­mas aukš­to in­ten­sy­vu­mo švie­sos srautu. Nau­jas gy­dy­mo me­to­das va­di­na­mas švie­sos te­ra­pi­ja. Ken­čian­tie­ji nuo se­zo­ni­nės dep­re­si­jos kas­dien tu­ri pra­leis­ti 30 min. to­kio­je švie­so­je. Švie­sos te­ra­pi­ja tai­ko­ma ir mū­sų ra­jo­no Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re.


Gy­do vais­tais

Lie­tu­vo­je šiuo me­tu dep­re­si­jos gy­dy­mui nau­do­ja­mi dau­gu­ma pa­sau­ly­je po­pu­lia­rių an­ti­dep­re­san­tų, to­dėl gy­dy­to­jas psi­chiat­ras pa­ren­ka tin­ka­miau­sią pa­cien­tui an­ti­dep­re­san­tą, ku­ris re­ko­men­duo­ja­mas nau­do­ti nuo pu­sės me­tų iki ke­le­to me­tų ir il­giau, pri­klau­so­mai nuo dep­re­si­jos po­bū­džio bei sun­ku­mo.

Gy­dy­da­mas dep­re­si­ja be­si­skun­džian­tį pa­cien­tą, psi­chiat­ras ieš­ko bū­dų di­din­ti jo pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, sa­vi­ver­tės jaus­mą, keis­ti po­žiū­rį į ap­lin­ką, mo­ky­ti ar­ti­muo­sius, kaip ga­lė­tų pa­lai­ky­ti li­go­nį.

Dau­ge­ly­je už­sie­nio vals­ty­bių jaut­res­ni žmo­nės an­ti­dep­re­san­tus ru­de­nį nau­do­ja ne­tgi pro­fi­lak­tiš­kai, tad jie leng­viau iš­gy­ve­na „tam­sų­jį“ pe­rio­dą. Ta­čiau mū­sų ša­ly­je šiuos vais­tus ga­li skir­ti tik gy­dy­to­jai.