Specialioji mokykla atvira visuomenei

Birutė NENĖNIENĖ

Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos bendruomenė gruodžio pradžioje vieną dieną paskelbė atvirų durų diena.

Pribrendo poreikis

Kybartiečiai kvietė bendrojo lavinimo mokyklų vadovus bei pedagogus apsilankyti ir susipažinti su savo įstaigos aplinka bei čia organizuojamu ugdymu. Pasak mokyklos direktorės Lilijos Žilinskienės, artimesnės pažinties poreikį subrandino ribota bei pasenusi visuomenės samprata apie jų įstaigos veiklą.

Nedidelis į kvietimą atsiliepusių pedagogų būrelis vaikščiojo po klases, stebėjo technologijų pamokas, moksleivių parengtą meninę programą. Mokytoja L. Budreikienė savo kolektyvui ir svečiams pristatė parengtą vaizdinę medžiagą iš mokyklos istorijos.

Pamokos – gyvenimui

Apžiūrinčioms mokyklos ugdytinių rankų darbelius pedagogėms kilo noras atvykti čia ir su savo mokiniais, kad šie akivaizdžiai pamatytų, kiek reikia kruopštumo ir pastangų mokantis net paprasčiausio dalyko. Verta išvysti, kiek džiaugsmo vaikas išreiškia nubrėžęs lape tiesią liniją ar medžiagoje nudaigstęs dekoratyvią siūlę, iš popieriaus išlankstęs figūrėlę ir t.t.

Berniukų medžio drožinius aprodęs mokytojas P. Volungevičius atkreipė dėmesį į įvairius praktiškus dalykus: kėdutes, virtuvės reikmenis ir kt. Ugdytinių rankos mokykloje prisilietusios prie daug ko, dekoruojant, suteikiant jaukumo įvairioms patalpoms. Pasak mokytojo, per pamokas išeitas meistravimo pradžiamokslis nepasimirš ir tada, kai suaugę vyrai norės ką nors pakeisti savo buityje.

Apsilankę mokytojos Irenos Linkevičienės technologijų pamokoje mokyklos svečiai išgirdo, jog mergaitės čia ne tik mokomos siūti, siuvinėti, atlikti darbelius įvairiomis technikomis iš skirtingų medžiagų, bet kartu – ir kantrybės, drausmės. „Mergaitėms aiškinu, jog be gero nusiteikimo, be širdies šilumos nieko gražaus neišeis, todėl prieš pamoką perskaitome ir aptariame kokį nors dvasingą tekstą“, – mokytoja taip atsakė į klausimą, kodėl mergaičių rankdarbiai skleidžia šviesą ir šilumą.

Su nauja patirtimi

Kai po mokyklą vaikštantiems svečiams teko nuolat prasilenkinėti su statybininkais, direktorė pajuokavo, jog kolektyvui remonto dulkės net mielos, nes greičiau nei planuota įrengiami nauji tualetai. Šio paspartinimo prireikė po šį rudenį įstaigą pasiekusių naujovių.

Švietimo ir mokslo ministerijai nusprendus nuo 2011 m. įvesti ikimokyklinio ugdymo krepšelius, Vilkaviškio „Pasakos“ vaikų lopšelyje-darželyje spec. grupes lankiusieji vyresni nei septynerių metų vaikai buvo perkelti į „Rasos“ specialiąją mokyklą.

Pereinamasis laikotarpis buvo labai trumpas, pokyčiai sukėlė daug nerimo neįgalių vaikų tėvams ir mokyklos personalui. Auklėtojos turėjo persiorientuoti dirbti su dar nepažįstamais, kompleksinę negalią turinčiais buvusiais „Pasakos“ vaikų lopšelio-darželio ugdytiniais. Laura Baltrukonytė, viena iš auklėtojų, dirbančių su šiais „naujakuriais“, sakė, kad jai didelio pasiruošimo nereikėjo, nes pati augina neįgalų vaiką.

Kitos darbuotojos taip pat greitai perprato naują situaciją ir per trumpą laiką vaikams įdiegė naujų įgūdžių. Darbuotojos didžiule pažanga laiko tai, kad ugdytiniai pramoko kramtyti maistą, pajausti skonį, žengti žingsnelį.

Naujokų grupės įkurdintos mažesnėse patalpose, nei vaikai turėjo darželyje, tačiau čia jaučiama natūrali namų atmosfera, kurią sukūrė pačios darbuotojos. „Naujakuriams“ dar reikia baldų, lovelių, įvairių priemonių. Lankydamosi analogiškoje įstaigoje Rusnėje, kybartietės pamatė masažuoklį. Netrukus jos tokį masažuoklį pastebėjo sendaikčių parduotuvėje, tad nieko nelaukdamos nupirko ir parvežė į grupę. Jaukumo grupei suteikė neseniai auklėtinės Agnės tėvų padovanota sofa bei minkšatasuolis.

Direktorė L. Žilinskienė labiau nei baldais džiaugėsi tuo, kad prieš dvi savaites sulaukė naujo ugdytinio – trylikamečio Pauliaus. Jo tėvai iki šiol galvojo, jog sūnus nemokytinas, todėl berniuką laikė namuose. Direktorė atkreipė dėmesį į tai, kad vien dėl informacijos stokos tėvai „nesuranda“ kelių į jų įstaigą.

Dideli pokyčiai

Kybartuose dar praeito šimtmečio pradžioje kurį laiką veikė našlaičių prieglauda, vėliau buvo vykdomi įvairūs pertvarkymai.

1972 metais bendrojo lavinimo mokykla buvo reorganizuota į pagalbinę mokyklą ir neišvengė to meto tokio tipo įstaigoms režimo primestų reikalavimų bei tvarkos. Netgi šių laikų visuomenės sąmonėje išlikusi suformuota nuostata apie „tarybinio internato“ atmosferą. Bet nuo to laiko mokykloje įvyko didžiuliai pokyčiai.

1994 metais ugdymo įstaiga pervadinta specialiąja mokykla-internatu, įsteigtos pirmosios vaikų globos grupės. Neseniai ji tapo „Rasos“ specialiąja mokykla.

Didžiausiais pokyčių metais mokyklos bendruomenė laiko pastarąjį dešimtmetį, kai aktyviai įsitraukė į įvairius projektus, dalyvauja renginiuose, TV „Išsipildymo akcijoje“. Su savo darbeliais ugdytiniai ir šiemet dalyvavo tradicinėje Lietuvos specialiųjų mokyklų bei pensionatų mugėje „Angelų vaikai – su meile Jums“, svečių teisėmis kviečiami į rajonines technologijų olimpiadas.

Svarbūs lūkesčiai

„Neįgalus vaikas jautriai reaguoja ir nutuokia suaugusiųjų nuotaikas, su juo reikia būti nuoširdiems“, – sakė auklėtojos. Direktorė prašė nenustebti, kad jų ugdytiniai auklėtojas ir mokytojas vadina vardais. Tai bendruomenės tarpusavio susitarimo reikalas, nes vaikams lengviau ištarti vardus. Ugdytojai pastebi ir už bet kokius lavėjimo pasiekimus paskatina kiekvieną mokinį.

Kasdien mokyklos autobusas nuvažiuoja po pustrečio šimto kilometrų, kad į pamokas bei užsiėmimus atvežtų ir parvežtų didžiąją dalį ugdytinių, gyvenančių įvairiose rajono vietose.

Prieššventinėmis dienomis atsiranda daugiau žmonių, norinčių kažkam ištiesti pagalbos ranką, teiraujamasi, ko reikėtų nuvežti Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos ugdytiniams. Pasak darbuotojų, tinka viskas: rūbai, medžiagos skiautės, siūlai, net pabirę karoliai…

„Kiekviena dovanėlė mums brangi ir reikalinga. Tačiau mes labiausiai iš visuomenės laukiame moralinės paramos, kad mus matytų kaip bendrojo lavinimo mokyklą, kad keistų požiūrį. Mes nesame internatas. Esame tokia bendrojo lavinimo mokykla, kurią lanko trupučiuką geresni vaikai ir dirba geresni mokytojai“, – jautriai apie savo lūkesčius kalbėjo direktorė
L. Žilinskienė.