Atodangos

Būk šalia…

„Būk šalia, būk mano meile…“ – švelniai burkuoja aksominis I. Valinskienės balsas iš televizoriaus ekrano. Na jau ne, tai ne man… Juk ten, šalia jos, sukasi tokie puikūs šokėjai, kaip A. Šedžius, Ž. Šilgalis, A. Butkus…

„Būk šalia…“ Nuojauta kužda: ne tau, Martynai, mėlynas dangus, ne tau „Olialia pupyčių“ grožybės žydi. Išvirs tau Marijona tavo mėgstamų ukrainietiškų barščių – ir srėbk apsilaižydamas. Juk banali, bet amžinai nesenstanti tiesa, kad meilė ateina per skrandį, nors kiek paguodžia.

Kiek knygų parašyta apie meilę, kiek meninių filmų sukurta? Dailininkai savo mūzas įamžino drobėse, kompozitoriai – nuostabiuose muzikos kūriniuose…

Ir vis dėlto niekas nežino, kas yra ta meilė. Poetai ir filosofai ginčijasi iki šiol. Vieni sako, kad meilė – tai dieviška ugnis, nuostabiausia dovana, kokią kada nors buvo gavęs žmogus. Kiti tvirtina, kad meilė – tai jausmų audra, cunamis, katastrofa, nušluojanti sau nuo kelio visas kliūtis.

Visi, kas netingi, kalba apie meilę, jos ieško visur, bet dažniausiai neranda.

Ir vaikšto gatvėse milijonai nelaimėlių, negavę tos nuostabios dovanos, nepajutę tikro gyvenimo džiaugsmo, tikros gyvenimo prasmės.

Kiti džiaugiasi mažais malonumais: tarsi amerikietiško greito maisto restorane naudojasi „greita“ meile. Tai labai paplitusi, iš Vakarų pas mus atėjusi ne tokia ir nauja mada. Dviejų žmonių partnerystė, nereikalaujanti jokių įsipareigojimų ir atsakomybės. Vien tik malonumai – „greitas maistas“…

Mes gėdijamės gerumo, meilės troškimo. Dabar mūsų jaunimą mokyklose tarsi moko etikos, tikybos.

Šie du dalykai apima ir moralę, ir tikėjimą Dievo meile, ir dar daug dalykų, kurių mums taip trūksta.

Kiek išmokstama tų naudingų dalykų, čia jau kita tema. Tą naudą sunku įvertinti, sunku apčiuopti.

Geri, gražūs darbai dažnai lieka nematomi, o bjaurūs ir atgrasūs kiekvieną dieną mums akis bado iš spaudos puslapių ir televizoriaus ekrano.

Teko pasklaidyti jauno pedagogo Ričardo Pagojaus knygą „Meilės pamokos“, iš kurios mokomi mūsų vaikai.

Kaip sakė pats knygos autorius, „kad nemylėtume kaip idiotai“. Kaip myli idiotai, aš neturiu supratimo, nes ir normalūs žmonės meilę supranta skirtingai.

Knygos autorius turi tikslą šviesti jaunus žmones, pasakoja jiems apie įvairias meilės rūšis, lytinį auklėjimą. Skaitant knygą vis kirba nuojauta, kad mūsų paaugę moksleiviai daugelį knygoje dėstomų dalykų jau puikiai žino. Jiems visai nesvarbu, kaip senovės graikai vadino įvairias meilės rūšis. Jie žino vieną – ir jiems to pakanka.

Svarbią vietą tarp autoriaus išvardytų meilės rūšių užima meilė Dievui. Netgi krikščioniška meilė savo priešui: „Mylėkite savo priešus, laiminkite jus kankinančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus“ (Mt. 5,45).

Keista, pasakyčiau – nenormali meilė, prieštaraujanti sveikam protui, sunkiai suvokiama suaugusiam, tad, ko gero, liks nesuprasta ir jaunų žmonių, kurie tikrai nemyli savo priešų.

Knygos autoriaus išvardytos sudedamosios meilės dalys – tarsi kokybiškas maistas: sudėk visus priedus ir turėsi tobulą meilę. Naivus požiūris liūdina. Kad tik tiek reikėtų: perskaitei meilės vadovėlį – ir jau viską žinai. Lengvas kelias. Bet jis niekur neveda.

Meilė žmogui, moteriai nepavaldi jokiems įstatymams ar dėsniams.

Išleiskime įstatymą, kad vyras amžinai mylėtų savo žmoną. Ar mylės? Juk turime Dešimt Dievo įsakymų. Ar laikomės jų?

Teorija – sausa šaka, o gyvenimo medis žydi. Tik ne mūsų valioje nuspėti, kokius vaisius subrandins tie gyvenimo medžio žiedai.

Netgi gražiausios meilės žiedai kartais subrandina neapykantą, žiaurumą, net mirtį. Tad gal neieškokime dieviškos meilės – mes Jam niekada neprilygsime – ir pasitenkinkime žmogiška meile, ir būkime šalia mums brangaus žmogaus sunkią valandą.

Vytas DRUNIS