Išleista ilgesnio ir laimingesnio šuns gyvenimo enciklopedija

„Yra močiučių, kurios savo augintinius pririša grandinėmis prie būdos. Kas žino, gal kitame gyvenime jas pačias kas prie būdos pririš“, – ironizuoja virtuvės šefas, kulinarinių laidų ir knygų autorius, dviejų didžiųjų pudelių Hario ir Edžio šeimininkas Alfas Ivanauskas. Jo parašytoje pirmojoje ir vienintelėje Lietuvoje išsamioje šuns ilgesnio ir laimingesnio gyvenimo enciklopedijoje „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ aptarti svarbiausi keturkojo gyvenimo aspektai. Rengti knygą autoriui padėjo veterinarijos gydytojai, kinologai, dresūros treneriai ir kt. Apie gyvenimą su augintiniais – interviu su knygos autoriumi A. Ivanausku.

– Kaip Edis ir Haris atsirado tavo namuose?

– Seniai norėjau šuns. Ryžausi, kai pajutau, kad esu pasiruošęs tokiam pokyčiui. Ieškojau per socialinius tinklus, klausinėjau pažįstamų, dairiausi įvairiausių šalių veislynuose. Man buvo svarbi veislė ir kailio spalva – žinojau, kokios noriu. Pirmasis mano namuose atsirado Haris. Jo tėvai – daugkartiniai pasaulio čempionai. Laikui bėgant supratau, kad Hariui reikia draugo, juk dviese augti smagiau, yra su kuo žaisti. Edis yra iš to paties veislyno kaip ir Haris. Mintis turėti du šunis buvo geriausias mano sprendimas.

– Tavo gyvenimas išties labai intensyvus. Ar nebuvo svarstymų, kad augintiniams neliks laiko?

– Augau apsuptas naminių gyvūnų, vaikystėje turėjau šuniuką vardu Pūkis, visada norėjau šuns, žinojau, kad jam ateis laikas. Esu grafiko žmogus, kurio dienos, savaitės ar net mėnesiai suplanuoti. Nauji įsipareigojimai įvedė dar daugiau tvarkos, sakyčiau, netgi pakoregavo mano režimą. Anksčiau, jei į lauką eiti nenorėdavau, ir neidavau, o dabar jaučiu atsakomybę pasivaikščioti parke su Edžiu ir Hariu. Lauke dabar praleidžiu tris ar keturis kartus daugiau laiko nei anksčiau. Keičiasi ir rutina, kai kuriuos nuotolinius susitikimus organizuoju per pasivaikščiojimus su šunimis. Pastebėjau, kad produktyviausias darbo laikas yra tada, kai vaikštau lauke, o ne kai sėdžiu prie kompiuterio.

– Kodėl pudeliai? Kuo tave sužavėjo ši veislė?

– Edis ir Haris yra karališkieji pudeliai, rinkausi tokią veislę, nes pudelį turėjau vaikystėje. Jis buvo labai draugiškas, tikras šeimos narys. Esu estetas, mane tikrai erzintų šunų plaukais aplipę namai, o pudeliai nesišeria ir yra nepaprastai gražūs.

– Kiek laiko per dieną skiri savo augintiniams?

– Penkis kartus per dieną vedu juos pasivaikščioti: mūsų ritualą sudaro trys ilgesni, maždaug 30 minučių trunkantys pasivaikščiojimai ir 2 trumpesni, penkiolikos minučių išėjimai. Kartu lauke praleidžiame apie 2 valandas, dar maždaug valandą skiriame žaidimams. Mano šunys visada šalia manęs. Kai planuoju ilgesnę kelionę ir net paprasčiausią išvyką į miestą, visada pagalvoju, kaip jausis mano šunys. Pasirūpinu, kad jie praleistų kuo mažiau laiko uždaroje patalpoje.

– Kas nutinka, kai šunis mylime per daug?

– Jeigu meilę suprantame kaip lepinimą, t. y. kaip norą dalytis su šunimi mums skaniu maistu, pavyzdžiui, šokoladu, tokia meilė šuniui gali kenkti. Šeimininkai dažnai neatlaiko prašančių akių žvilgsnio, pagaili šuniuko, pamylėdami jį maistu nuo savo stalo, tačiau dažnai tai gali baigtis vizitu į veterinarijos kliniką. Meilė turi ribas. Mylėti nereiškia leisti viską. Šuo turi žinoti, kaip jam galima elgtis ir kaip ne, tačiau griežtas muštras nėra geriausia išeitis. Nenoriu, kad mano šunys jaustųsi lyg kareiviai kareivinėse, paklusnumo reikalavimas neturi tapti augintinio žeminimu.

– Parašyti knygą „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ įkvėpė tavo augintiniai. Lietuvoje, ko gero, tai pirmoji tokia knyga?

– Kai įsigijau šunį, kaip tik tokios – visa apimančios – knygos man labai trūko. Todėl ir kilo mintis pačiam ją parašyti. Šią knygą drąsiai galiu vadinti elgesio su šunimis enciklopedija. Tokios išsamios knygos apie šuns mitybą, jo kūno kalbą, sveikatą, gyvenimo būdą net ir užsienio kalba nesu matęs. Kadangi tokios knygos pasaulyje nėra, jau gavome pasiūlymų išversti ją į anglų ir japonų kalbas.

– Kokių pagalbininkų turėjai rašydamas knygą?

– Pirmieji įkvepėjai ir pagalbininkai buvo Edis su Hariu. Norėjau, kad knyga būtų ne tik išsami, bet ir įvairiapusė. Prie jos prisidėjo daug specialistų: veterinarijos gydytojai, šunų veisėjai, dresuotojai, kinologai ir daugybė kitų.

– Ką reikėtų žinoti žmogui, kuris nusprendė įsigyti šunį?

– Pirmiausia patarčiau pasidomėti veisle. Rinkitės šunį ne tik pagal grožį, bet ir pagal charakterį. Jeigu labiau mėgstate būti namuose, o ilgi, energingi pasivaikščiojimai nėra jūsų mėgstamiausia veikla, neieškokite aktyvių, energingų šunų, pavyzdžiui, haskių. Turite suprasti, kad užrakintas šuo neturės kur dėti savo energijos ir ilgainiui taps didele problema.

Reikia įvertinti ir savo finansines bei laiko galimybes, nes augintinis tikrai kainuoja – ir laiko, ir pinigų. Jį reikės kirpti, šukuoti, gydyti, skiepyti, pirkti jam įvairiausių daiktų – nuo pavadėlio iki šukų, šampūnų ir daugybės kitų.

Žinokite, jog šuo neišvengiamai pakoreguos jūsų gyvenimą, gali būti, kad teks atsisakyti dalykų, kuriuos labai mėgote. Šuo kartais priverčia gyvenimą suktis kitu ritmu, bet nėra nė vienos priežasties gailėtis, kad turiu saviškius. Atradau naujas vietas, kurių be jų tikriausiai būčiau nesuradęs, naujus žmones, pasivaikščiojimų takus, patirtis.

– Ar teisingas posakis, kad nėra blogų veislių, yra tik blogi šeimininkai?

– Renkantis šunį reikia įvertinti ir savo gyvenimo tempą. Jeigu aktyviai sportuojantis žmogus pasirinks šunį, kurio vienintelis noras yra valgyti ir miegoti, ar dėl to yra kaltas šuo? Jeigu tas, kuris vertina namų ramybę ir sėslumą, pasirinks šunį, kuris yra superaktyvus ir nevedamas laiku ir dažnai į lauką verčia namus aukštyn kojomis – ar dėl to irgi kaltas šuo? Yra agresyvių veislių, jas neapgalvotai pasirinkę žmonės vėliau gailisi, nes negeba gyvūnų suvaldyti. Bet ar dėl to kaltas šuo? Kiekviena veislė turi savų ypatybių, labai svarbu atsakingai tuo pasidomėti ir rinktis tą, kuri labiausiai tinka šeimininko gyvenimo būdui ir net charakteriui. Tinkamai pasirinktas šuo niekada nebus blogas.

– Močiutės, auginančios prie būdos pririštą šunį, tavęs, ko gero, nesuprastų?

– Jeigu prisiimi atsakomybę auginti šunį, turi skirti jam dėmesio. Yra žmonių, kurie nežiūri, ką patys valgo, todėl nereikia tikėtis, kad jie žiūrės, ką duoda šuniui. Požiūris į augintinius keičiasi, ir prie būdos pririštas šuo nebėra norma. Mylimas augintinis neturėtų taip gyventi. Mano šunys yra draugai ir gyvenimo palydovai, pasaulį patiriame kartu – kartu keliaujame, einame į restoranus, mėgaujamės gyvenimu. Tikiuosi, kad toks požiūris užkrės vis daugiau žmonių ir nebematysime šunų, paliekamų šalikelėse ar pririštų prie būdų.

Laisvė RADZEVIČIENĖ