Knyga, kuri nepaleidžia

Kiekvieną Kristin Hannah knygą sutinku kaip pasiilgtą svečią, laukiamą ir būtiną, kad galėčiau mąstyti, nustebti, džiaugtis ar liūdėti. Ir stebėtis, nes autorė į kiekvieną savo kūrinį įdeda tiek pastangų, tiek žinių, surankiotų po kruopelytę per ilgus gyvenimo ir kūrybos metus, kad vis iš naujo nustembu.

Daugiau negu 20 rašytojos romanų pasiekė mūsų skaitytojus. Dabar man jau atrodo, kad aš ją pačią per tuos kūrinius taip gerai pažįstu, jog žinau, ko galiu tikėtis sulaukusi naujo romano. Kai skaitau, man tampa nebesvarbu siužetas, intriga, nes pasineriu į veikėjų jausmus, į egzistencines žmonijos problemas, į klausimus, kurie atklysta vienumoje, į žinias, kuriomis papildau savo suvokimo spragas. Kam man, senelei, to reikia? Todėl, kad tai įdomu. Labai įdomu.

Romanas „Moterys“, kurį perskaičiau daugiau nei prieš mėnesį, manęs nepaleidžia iki šiol.

Pati autorė sako, kad ši knyga – tikras meilės kūrinys, kurtas ilgus metus. Ji apie šią temą susimąstė dar 1997 metais, bet būdama jauna suprato, jog nei žinių, nei patirties neturi pakankamai, kad galėtų įgyvendinti tokį sumanymą – papasakoti apie moteris Vietnamo kare. Rašytojai prireikė kelių dešimtmečių, kad grįžtų prie Vietnamo karo laikotarpio.

Per šį karą buvo mobilizuota apie 10 tūkst. moterų karių iš Amerikos. Dauguma jų buvo slaugytojos, tarnavo kaip psichiatrės, oro eismo koordinatorės, dirbo Raudonajame Kryžiuje. Ir grįžo namo, parsinešdamos savo patirtis, išgyvenimus, potrauminio sindromo baisumus, negalėdamos pritapti prie taikaus gyvenimo, prie visuomenės, kuri žiūrėjo į jas su nepasitikėjimu.

Myliu šią rašytoją už jos didelę pagarbą skaitytojui. Ir nesvarbu, apie ką ji rašytų (o imasi pačių jautriausių visuomenės temų), visada randu daugybę mokslinių argumentų, faktų, padedančių suvokti ir susidaryti savo nuomonę.

Labai siūlau susirasti ir ilgais vakarais pasimėgauti Kristin Hannah knygomis. Šis romanas mane pastūmėjo dar kartą pavartyti profesorės Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė“. Vis pagaunu save bemąstančią, kiek trauminio streso padarinių teko man, mamos įsčiose keliaujančiai į Sibiro platybes. O kokia bus Ukrainos žmonių ateinanti karta, kaip atras savąją tapatybę pagrobti ir nežinia kur išvežti ukrainiečių kūdikiai?..

Štai kodėl aš dėkinga knygoms, kurios nepaleidžia… Nes juk gerai, jog perskaičius skauda širdį. Tada žinai, kad ją turi.

Prakeiksmas yra būti beširdžiu.

Leonora ČĖPLIENĖ