Baseinas su raibuliuojančia varno plunksna, žmonės, galintys keisti savo pavidalą, apšepę, pavojingai atrodantys vyrai, geležinė plaukimo trenerės ranka, apdulkėjusi palėpė su senomis knygomis, – rodos, ir antrojoje Aušrinės Tilindės knygoje paaugliams „Dvylika kruvinų plunksnų“ yra viskas, ko reikia psichologiniam siaubo romanui. Mistiniame psichologiniame trileryje „Dvylika kruvinų plunksnų“ A. Tilindė susuko šiuolaikišką klasikinės pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ versiją. Tik gerokai siaubingesnę. Daugiau informacijos – pokalbyje su knygos autore.
– Knygos pavadinimas „Dvylika kruvinų plunksnų“ lyg ataidi iš žinomos pasakos apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Ar čia galima rasti sąsajų?
– Pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ yra mano knygos pagrindas. Juk senųjų pasakų niekas nebeskaito, tiesa? Juk jos nebeaktualios, senoviškos ir tuo atbaidančios – tarsi nebeturinčios atgarsių šiandienoje. Knygos idėja norėjau parodyti, kad pasaka nėra tik pasaka, ji ir pamokymas, ir iš kartos į kartą perduodama išmintis. Ar turėtume numarinti šią išmintį vien dėl to, kad jos pateikimo forma yra pasenusi ir vaikams nebepatraukli? Šiuolaikinės pasakos, kurias skaito vaikai, yra maginės pasakos, tačiau tos senosios, tikrosios, kuriose magija nėra tokia graži ir trykštanti vaivorykštėmis, o pabaiga – ne visuomet maloni, siunčia svarbią žinutę ir turi kur kas daugiau vertės, nei iš pirmo žvilgsnio matome.
– Ar gali būti, kad knygos atsiradimui padarė įtakos 2021 metais pasirodęs kino filmas „Skinwalker“? Kaip iki tavęs atkeliavo istorija apie žvėrimis tampančius žmones?
– Tiesą sakant, įtakos nepadarė, nes filmo iki šiol dar nesu mačiusi. Didžiausios energijos knygai suteikė „YouTube“ vaizdo įrašai, kuriuos paaugliukai žiūri ir vertina kaip tikrus. Kai šiuos vaizdo įrašus parodė dukra, likau apstulbusi, kad vaikai tokią, regis, absurdišką, informaciją priima kaip tikrovę. Tuomet pagalvojau – duodame vaikams į rankas tokius galingus įrankius kaip internetas, bet nesuteikiame pakankamai žinių, kaip su jais elgtis saugiai. Ir staiga man toptelėjo „Skinwalker“ legendos asociacija su mūsiške pasaka apie varnomis pavirtusius brolius, na, ir tada nebegalėjau siužeto sustabdyti – jis tiesiog savaime atsirado galvoje.
– Kaip išdrįsai leistis į šešėlių karalystę?
– Buvo ne viena priežastis. Pirmiausia, žinoma, norėjau prikelti naujam gyvenimui mūsų senąją pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Tuo pat metu įdomiai ir netradiciškai pateikti saugumo internete temą. Ir, trečia, paieškoti atsakymo, iš kur atsiranda raganos arba blogi žmonės? Tokiais gimstama ar tampama?
Smagu, kad dabar kur kas labiau rūpinamės vaikais, juos saugome, vežiojame iš taško A į tašką B, ruošiame maisto dėžutes į mokyklą, prižiūrime, su kuo draugauja. Nors vaikai yra tikrai gudresni, nei mes buvome jų amžiaus, savarankiškumo ir atsakomybės – kur kas mažiau. Vaikai tarsi apsigyvena burbule, kur jokie pavojai neegzistuoja, viskas saugu, minkšta ir apgalvota. Ar tikrai taip yra?
Aš visada galvojau, kad jei vaikas bijo vandens, jį reikia saugoti ne nuo vandens telkinių, o mokyti plaukti. Pasaulis gali būti visoks, jame ne tik rožinės ir žydros spalvos, todėl turime su vaikais kalbėtis ir jautriomis, sudėtingomis temomis. Viena iš tokių – internetas ir anapus ekrano slypintys pavojai.
– Iš kur atkeliavo knygos idėja?
– Kadangi knygai reikėjo sugalvoti dvylikos artimų berniukų ir vienos mergaitės grupę – šiais laikais juk paauglių neįtikintum istorija apie dvylika brolių ir vieną sesutę, vienintelis logiškas sprendimas buvo sporto būrelis. Rimtame sporte, kur daug pastangų, aistrų, pergalių ir nusivylimų, komanda tampa artima, palaikanti, kaip vienas kumštis.
– Knyga išties pilna siaubo, nuolatinio laukimo, kad tuoj tuoj kažkas įvyks. Kaip tau pavyko išlaikyti įtampą?
– Pirmąją savo knygą „Šiurpnakčio istorijos“ rašiau tiesiog taip – turėdama idėją ir pagrindinę mintį ar tam tikrą vertybę, o „Dvylikos kruvinų plunksnų“ skyrius dėliojau labai nuosekliai, apgalvodama abiejų istorijų niuansus, veikėjų bruožus, įvykius. Tam tikri dalykai turėjo atsiskleisti tik tam tikru metu, kad skaitytojas pernelyg greitai neimtų nutuokti, kaip čia knygoje viskas supinta. Tad turėjau ant lapo pasidariusi specialią lentelę su dvylika skyrių abiem istorijoms ir konkrečiais įvykiais, bruožais, veikėjais, kurie turėtų tame skyriuje būti aptarti, o vėliau sugrąžinti į kitus skyrius. Manau, tik nuoseklus, apgalvotas siužetas leidžia sukurti gerą siaubo istoriją ar detektyvą.
– Kaip knygą įvertino dukra?
– Kol kas jai tai – pati geriausia siaubo knyga, bent jau taip sako. Bet pirmasis jos įspūdis buvo visai kitoks. Įdomiausia, kad knygos rankraštį ji nesustodama perskaitė per septynias valandas ir baigusi ant manęs labai supyko. Labai daug kalbėjomės su dukra apie knygos temas ir išdėstymą, kuris tikrai nėra įprastas jauniems paaugliukams.
Galiausiai suvokiau, kad vaikai yra pratę skaityti siaubo, magines – fantastines knygas, kuriose jie ir lieka tame magijos lygmenyje. Jame saugu, nes tai – netikras pasaulis, nors pabaiga ir ne visuomet laiminga. „Dvylikos kruvinų plunksnų“ pabaiga skaitytoją parbloškia atgal į realybę, bet čia ir yra visa šitos knygos pamoka.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.