Patirtis redakcijoje atvėrė naujus kelius

„Santakoje“ savo karjerą pradėjo nemažai jaunų žmonių. Kas pažintį su mūsų laikraščiu užmezgė dar mokyklos suole, kas būdami studentais redakcijoje atliko praktiką, o kai kam darbas spaudoje lėmė ir profesinį kelią. Dvi šiuo metu kitose visuomenės informavimo priemonėse dirbančios specialistės, mūsų kraštietės, iki šiol su malonumu prisimena redakcijoje praleistą laiką ir brangina čia įgytą patirtį.

Vertina suteiktą galimybę

Greta ALIŠAUSKAITĖ-BAGUŠAUSKIENĖ, „Lrytas.lt“ verslo vystymo vadovė:

– Iš pradžių rašyti pradėjau į mokykloje leidžiamą laikraštį. Netrukus mokytoja paskatino savo tekstais pasidalyti ir su „Santakos“ redakcija. Pirmosios žinutės rajoninėje spaudoje buvo apie mokyklą, mokinių ir organizacijų pasiekimus, iniciatyvas, vėliau – jau ir apie mokytojų darbus, nekasdienes veiklas, pomėgius.

Puikiai atsimenu „Santakoje“ išspausdintą pirmąjį su mokykla nė kiek nesusijusį straipsnį. Rašiau apie eiles kuriančią kraštiečių šeimą. Jaučiau didžiulę atsakomybę. Nežinojau, kaip skaitytojai įvertins rašinį, kartu nerimavau ir dėl to, kaip jausis aprašyta šeima. Kai straipsnis pasirodė viešumoje, pasijutau labai gerai – labiausiai dėl to, kad atskleidžiau gražią žmonių istoriją, apie kurią žinojo net ne visi jų kaimynai.

Iki šiol saugau visus „Santakos“ numerius su savo tekstais. Tikiu, kad ateityje bus įdomu pažiūrėti, kaip keitėsi temos, rašymo stilius.

Tą patį jausmą, kaip ir „Santakoje“, vėliau patyriau dirbdama nacionalinėje spaudoje. Buvo be galo malonu laikyti rankose laikraščius bei žurnalus su savo tekstais. Iš tikrųjų žurnalistui ne ką mažiau nei pašnekovui svarbus jo parengtas rašinys, ypač kai straipsnis publikuojamas matomiausiose leidinio vietose.

Tuo metu, kai dirbau „Santakoje“, nebuvo socialinių tinklų, kuriuose šiais laikais galima rasti visą reikalingą informaciją. Tada patiems žurnalistams tekdavo ieškoti įvairių informacijos šaltinių, nuolat palaikyti ryšius su būriu žmonių.

Po rašinių „Santakoje“ dažnai sulaukdavau palaikymo, paskatinimo, klausimų, ar jaučiuosi žvaigžde, galinčia daryti įtaką. Kartais per pokalbius kaip tikrai žurnalistei juokais pasakydavo: „Čia ne spaudai.“ Džiaugiausi, kad nesulaukdavau priekaištų dėl rašymo stiliaus ar gramatikos, o aš pati dėl to labiausiai dėkojau redakcijos darbuotojams. Kiek vėliau aplinkoje atsirado žmonių, kurie tarsi regėjo galimybę pasinaudoti pažintimi ir patekti į laikraštį. Tada ir supratau apie žiniasklaidos galią, vertę ir naudą.

Laikas, praleistas „Santakoje“, man buvo labai naudingas. Į kolegas žiūrėjau su pagarba kaip į tikrus mokytojus. Ne tik jų klausiausi, bet ir skaičiau, analizavau jų tekstus. Į galvą stengiausi dėtis visus patarimus. Išmokau, kaip prieiti ir kalbėtis su pačiais įvairiausiais žmonėmis, sužinojau, kad negalima turėti išankstinių nuostatų. Taip pat supratau, kad ruošiantis pokalbiams, net jeigu atrodo, kad temą gerai išmanai, būtina pasirengti, iš anksto pasidomėti pašnekovu ar situacija. Tai yra žurnalistinis profesionalumas.

Taip pat įsisavinau, kad nebūna „išsemtų“ temų. Net jeigu tema ir kartojasi, žurnalisto užduotis – ją atskleisti kitaip, naujai. Todėl kasdien keldavau sau užduotį į darbą ateiti bent su trimis temų pasiūlymais. Išmokau dirbti minučių tikslumu, nes tekstai turi būti atiduoti laiku, priešingu atveju jie į artimiausią numerį tiesiog nepateks.

Visgi labiausiai vertinu suteiktą šansą. Galimybė dirbti redakcijoje man, vaikui iš kaimo, tapo paskata ir įrodymu, kad visai nesvarbu, iš kur esi kilęs. Svarbiausia – kaip atkakliai sieki savo tikslo ir kiek esi pasiryžęs įdėti darbo.

„Santaka“ buvo viena pirmųjų ir rimčiausių mano žurnalistikos mokyklų, sudėliojusi pagrindus, padėjusi sukaupti patirtį, įsisavinti žurnalistui svarbias taisykles. Ši patirtis tapo dideliu privalumu tiek vėliau dirbant, tiek bendraujant su kolegomis. Džiaugiuosi, kad iki šiol su redakcija palaikome ryšį, o tai bet kurios profesijos bendruomenėms labai svarbu.

„Santakos“ skaitytojams linkiu neprarasti pasitikėjimo profesionaliais žurnalistais, kadangi tai jie, o ne tie, kurie save tiesiog taip vadina, atsakingi už pateikiamą informaciją bei iš tiesų laikosi pagrindinės misijos – skleisti patikimas žinias.

Praktika priviliojo grįžti į gimtinę

Ieva PETRULEVIČIENĖ, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio viršininkė:

– Maždaug porą mėnesių „Santakos“ laikraštyje atlikau praktiką. Per šį laikotarpį spėjau pažinti redakcijos darbo specifiką, „paragauti“ žurnalisto profesijos duonos, pamatyti ir prisiliesti prie laikraščio leidybos, suprasti, koks svarbus komandinis darbas, laiko ir darbų planavimas. Labiausiai įsiminė šiltas, draugiškas ir profesionalus kolektyvas bei jam vadovaujanti redaktorė Dangyra Apanavičienė, kuri iki šių dienų išliko vienu svarbiausių autoritetų mano profesiniame kelyje. Negaliu nepaminėti, kad turėjau labai gerą praktikos vadovę Eglę Kviesulaitienę, kuri visada patardavo, pataisydavo, padrąsindavo.

Per tą trumpą laikotarpį įgavau daug patirties. Džiaugiuosi, kad tuo metu galėjau pažinti nuostabius žmones, įsitraukiau į gimtojo krašto gyvenimą, o svarbiausia – suvokiau, kokiu keliu noriu toliau eiti. Galiu atvirai pasakyti: jeigu ne praktika „Santakoje“, vargu ar būčiau grįžusi dirbti į gimtąjį kraštą.

Matyti savo pavardę laikraštyje buvo labai smagu. Artimieji iki šiol saugo laikraščių numerius su mano pirmaisiais rašiniais. Puikiai atsimenu vieną pirmųjų rimtesnių savo straipsnių. Jis buvo apie Valstybinės darbo inspekcijos veiklą. Tada labai nerimavau, ar gerai viską supratau ir perteikiau skaitytojams.

Sunkiausia buvo išdrįsti kalbinti pašnekovus. Ypač daug drąsos reikalaudavo rubrikos „Savaitės klausimas“ rengimas. Nelengva būdavo pačiai sugalvoti būsimų straipsnių temas, suprasti, kas būtų aktualu ir įdomu rajono žmonėms.

Iki šiol smagu prisiminti bendrą darbą su kolegomis žurnalistais, darbo užkulisius, galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, pažinti šviesiausius Vilkaviškio krašto žmones, su jais gyvai pabendrauti.

Net ir tolesnis mano profesinis kelias glaudžiai siejosi su „Santakos“ redakcija, kai Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje įsidarbinau viešųjų ryšių specialiste. Keitėsi darbo specifika, teko atsistoti į kitą barikadų pusę – informaciją jau ne gaudavau, bet teikdavau žiniasklaidos priemonėms. Būdavo situacijų, kai galėdavau pateikti mažiau duomenų, nei norėdavo žurnalistai, tačiau ir tuomet pavyko išlaikyti šiltus santykius su „Santakos“ redakcija.

Dabartinė darbovietė taip pat susijusi su komunikacija, tik kiek skiriasi naudojami komunikacijos kanalai ir auditorijos.

„Santakos“ kolektyvui linkiu ir toliau išlikti tokiu profesionaliu, objektyviu ir draugišku, nuolat tobulėti ir rasti geriausius sprendimus prisitaikant prie besikeičiančių skaitytojų poreikių, kurti naujas iniciatyvas. Bet svarbiausia – niekada neprarasti entuziazmo ir meilės savo darbui, kuris yra be galo svarbus ir reikalingas.

„Santakos“ laikraštis yra mylimas Vilkaviškio krašto žmonių. Linkiu tokiu būti dar daug metų!