Pakeleiviai

„Pakeleiviai“ – penktas ir mane labiausiai sužavėjęs Linos Ever romanas. O gal tiesiog mes tinkamu laiku susitikome? Nėra blogų knygų (mano požiūriu), tik arba kūrinys, arba aš nebūnu pasiruošusi tam pasimatymui. Dievinu darbą rašytojo, kuris mane vedžioja, verčia matyti, jausti, gilintis ir atrasti, kai jau maniau, kad viską esu ne tik atradusi, bet ir į stalčiukus sudėliojusi.

„Pakeleiviai“ – daugiaprasmis žodis, nes po juo randu visą aibę ir savų prisiminimų, istorijų, žmonių, kuriuos sutikau, atradau, pamokiau ir pati pasimokiau, paėjėjau kartu ir palikau, praradau… „Niekas nelieka kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną atsukti laikrodžių atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjom kelionę“, – sako rašytoja Lina Ever.

Tik du veikėjai, du žmonės, du likimai, dvi svajonės ir vienas kelias, kuris pakeis viską. Viskas ramu ir lėta… Ėjimas… Šešios dienos… Meditacija? Išpažintis? Panašu į skaistyklą, kai narstai savo gyvenimą, krapštai ten, kur skauda ir bandai sau atleisti. Pirmiausia atleisti sau ir suprasti kitus. Tuos pakeleivius.

Įklimpau į knygą beveik savaitei. Ir visai ne aš vadovavau skaitymui – tai kūrinys valdė mane. Sakiniai ilgi ilgi, Vokietijos mažų miestelių ir kaimų vaizdai vėrėsi lyg kino filme. Ne lėtai skaičiau, o lėtai keliavau kartu su lietuve Rūta ir vokiečiu Ralfu. Iš kiekvieno sakinio norėjau paveikslą nutapyti (aišku, nemoku).

Paglostau dar kartą viršelį su dviejų žmonių siluetais ir dedu į šalį. Ačiū jiems, tiems dviem pakeleiviams, greta kurių aš pabuvau trečia, pasimokiau pamilti save ir padėkoti Dangui už visus, kuriuos sutikau savo kelyje. Juk gyvenimas – tai kelias. Einu tolyn…

Leonora ČĖPLIENĖ