Kinijos fenomenas ir grėsmė

Nors šiuo metu dėl akivaizdžių priežasčių didžiausia grėsme pasaulio taikai ir stabilumui yra laikoma Rusija, bet jos sąjungininkė Kinija daugeliu atžvilgių yra pavojingesnė valstybė, besikėsinanti pakeisti pasaulio galių pusiausvyrą.

Kinija fenomenali daugeliu aspektų. Valstybė su didžiausia pasaulyje populiacija – 1,4 milijardo gyventojų! Šalies sienos ribojasi net su 14 valstybių – nė viena kita šalis neturi tiek daug kaimynų ir tiek teritorinių pretenzijų. Tai greičiausiai per pastaruosius 50 metų auganti ekonomika. Šalis, kuri dar Mao Zedongo valdymo laikotarpiu kentė nuo bado ir palaidojo dešimtis milijonų savo gyventojų, bet po to per pusę amžiaus iš skurdo ištraukė daugiau nei 700 milijonų žmonių. Toks ekonomikos šuolis – tai precedento istorijoje neturintis atvejis. Žinoma, už šį ekonominį stebuklą Kinija turėtų būti dėkinga būtent savo nekenčiamam kapitalizmui ir globalią rinką atidariusiai JAV.

Siekdami pažaboti Sovietų Sąjungos įtakos didėjimą regione Vakarai Kinijai atsivėrė praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Amerikos užsienio politikos strategai manė, kad materialiai pagerėjusi kinų buitis savaime pakreips jų valstybės vystymąsi link demokratijos ir laisvos visuomenės. Kaip matome šiandien, šios valstybės vystymosi trajektorija pakrypo kita linkme.

Nors Kinija save ir vadina demokratine valstybe, bet realiai visa valdžia yra sutelkta komunistų partijos elito rankose, o rinkimai į valdžios postus vyksta partijos viduje. Žmogaus teisės šalyje yra paminamos tiek, kiek to reikalauja autoritarinis režimas. Formaliai privatus verslas egzistuoja atskirai nuo valstybės institucijų, tačiau jis yra kontroliuojamas komunistų partijos. Telekomunikacijų bendrovės privalo dalytis savo duomenimis su žvalgyba ir kariuomene. Užgniaužiamas bet koks protesto balsas, o paskutinis rimtas visuomenės bandymas protestais pakeisti nusistovėjusią tvarką buvo 1989 m. Tiananmenio aikštės protestai, neretai vadinami Tiananmenio aikštės žudynėmis. Šalyje griežtai kontroliuojama informacijos sklaida per medijas, o tokie mums įprasti socialiniai tinklai kaip „Facebook“, „Twiter“ ar „Instagram“ yra tiesiog uždrausti. Šalyje galima tik viena partija, ir ji skleidžia tik sau palankią informaciją.

Šiuo metu pagal šalies ekonomikos dydį Kinija jau nusileidžia tik JAV ir neslepia tikslo tapti dominuojančia pasaulio galia bei „susigrąžinti“ praeityje prarastas teritorijas. Viena iš tokių – Taivanas. JAV žvalgybos ataskaitoje nurodoma, kad Kinija iki 2027 m. siekia paruošti karinius pajėgumus jėga užimti Taivaną. Žinoma, Kinija, vertindama galimą JAV ir jos sąjungininkų įsikišimą, tokių drastiškų veiksmų imsis tik išnaudojusi visas kitas savo galios priemones.

Šiame kontekste reikėtų paminėti, kaip įnirtingai Kinija stengiasi slopinti bet kokias užsienio valstybių inciatyvas suteikti teisinį pagrindą Taivano valstybingumui. Ką reiškia Kinijos pozicija šiuo klausimu, neseniai patyrė ir Lietuva, nusprendusi atidaryti Taivano atstovybę. Nesiimant vertinti, kiek pamatuotas buvo Lietuvos politikų sprendimas, taip supykdęs Kinijos vadovybę, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks neproporcingai agresyvus buvo Pekino atsakas. Tokios valstybės, kaip Australija ir tas pats Taivanas, jau patyrusios, ką reiškia Kinijos puolimas ekonominėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, Lietuvą palaiko. Tik ar tas palaikymas materializuosis į realius rezultatus, spręsti sunku.

Kad ir kokia agresyvi Kinija būtų, jos modus operandi (veikimo būdas – red. past.) skiriasi nuo primityvesnės Rusijos, kuriai reikia primygtinai demonstruoti, kokia ji didelė ir stipri valstybė, kurios reikia bijoti. Valstybė, kuri stengiasi bet kokia kaina atrodyti stipresnė, nei yra iš tikrųjų. Kinija kol kas nestoja į tiesioginį karą su Vakarais. Kaip rašė senovės kinų karo meno strategas Sun Tzu‚ „negalima stoti į mūšį, kurio negali laimėti“, todėl Pekinas, suprasdamas, kad tokio susidūrimo kaina jiems dabar būtų per didelė, laukia ir tikisi savo ilgalaike strategija išsirinkti palankų momentą.

Laukdama to palankaus momento Kinija užkariauja vis daugiau pasaulio neiššaudama nė vieno šūvio. Pastaruosius 10 metų būdama didžiausia investuotoja Afrikoje, Kinija ne tik gauna iš to finansinius dividendus, bet ir įgavo beprecedentę įtaką juodajame žemyne. Afrikos valstybės leidžia kinams statyti jūrų uostus, pritaikytus jų karo laivynui, o politikai klusniai palaiko Kinijos interesus tarptautinėse organizacijose. Pietų Amerikoje šios Azijos supervalstybės įtaka taip pat auga akyse ir nusileidžia tik tai pačiai JAV. Euroazijai Kinija yra paruošusi kitą megaplaną – vadinamąjį Naująjį šilko kelią. Jį įgyvendinus ir sukūrus modernią infrastruktūrą tarp Kinijos ir Europos, Pekinas ne tik gautų dideles pajamas iš projekto kūrimo, ne tik padidintų pelną iš prekybos, bet ir reikšmingai išplėstų savo įtaką visame kontinente.

Savo ruožtu Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija, stovėdamos Vakarų civilizacijos gynimo avangarde, nori tuo pačiu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Jos, dabar jau pradedančios atsipeikėti dėl priklausomybės nuo Rusijos naftos ir dujų išteklių, vis dar nemato problemos didinti priklausomybę nuo Kinijos pramonės, komunikacinių technologijų bei investicijų. Tuo metu, kai viena ranka Vakarai grūmoja pirštu Kinijai dėl uigūrų koncentracijos stovyklų, agresyvios, ant karo slenksčio balansuojančios Pietų Kinijos jūros militarizacijos ar disidentų persekiojimo, kita ranka meta milijardus į jos ekonomiką. Kol kinų drakonas laukia, Vakarų kapitalas padeda jam stiprėti ir augti. Todėl bent jau kol kas Kinijos režimui pavyksta vadovautis ir kita Sun Tzu taisykle: „Aukščiausias meistriškumas yra palaužti priešo pasipriešinimą be kovos.“ Kol kas savo užsienio politikoje Kinijai pavyksta laikytis ir šios taisyklės.

Arūnas TALUTIS

Istorikas