„Aš laimingas čia gimęs ir dabar vėl sugrįžęs“

„Net nesitikėjau, jog pėdos pasivijo“, – autografą naujoje savo poezijos knygoje įrašė vilkaviškietis Gražvydas Gavėnas. Vėl vilkaviškietis. Po poros dešimtmečių gyvenimo ir darbų užsienyje grįžęs namo.

Čia, kur pradžių pradžia. Kur gimė pirmieji eilėraščiai. Grįžęs su trečiąja poezijos knyga „…pėdos pakrantėj savoj…“, kuri, kaip sako autorius, gimė iš sentimentų savam kraštui, gimtajam Vilkaviškiui. „Aš laimingas čia gimęs ir dabar vėl sugrįžęs“, – liudija vieno eilėraščio eilutės.

Nediduke rinkinyje – paskutiniųjų metų kūryba, dalis kurios liko ir jau planuojamai ketvirtajai vilkaviškiečio knygai. Pasak G. Gavėno, poezijos žodžiai atsargiai liejasi į sakinius ir maudosi atsiminimuose… Knygoje į keturias dalis sudėliotuose eilėraščiuose suspindi „Kasdienybės akimirksniai“, atsiskleidžia „Erdvės jutimas“ ir „Meilės pojūčiai“, priglaudžia „Gamtos pavėsiai“…

Knygos „…pėdos pakrantėj savoj…“ pristatymas ir susitikimas su jos autoriumi G. Gavėnu planuojamas balandžio pabaigoje Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje.

„Santakos“ inf.

Gražvydas GAVĖNAS

Mintis

Aš pakelsiu akis

Į mėlyną dangų

Ir sapnuose jį išbraidysiu…

O vėliau pasiklysiu

Rasotoj gimtinės žolėj,

Kol aštrus skambesys

Ant dalgio šaltumo pasklis…

Bus gražu po saulėtekio juosta,

Net gegutė iš laimės

Tarp šakų užkukuos…

Aš sudėsiu garsus

Ir metus suskaičiuosiu,

Kad dalintis galėčiau

Su jumis kartu…

O dangau, mėlynasis dangau,

Tu lyg akys prabėgusios meilės,

Debesim išrašysiu tau skirtus žodžius

Ir tyliai išeisiu –

Per šviežiai nupjautą atolą,

Kur šviesa lyg aidas pasklis

Nubangavus į mėlyną tolį…

Baltas gyvenimas

Mano baltas gyvenimas

Skausme iš įsčių ištekėjo –

Jį maudžiau, kad liktų baltas, –

Mano gyvenimas…

Kelio vingiai purvą palieka

Ant mano balto gyvenimo,

Aš lyg aslą kaskart šveičiu –

Kad liktų vėl baltas

Mano gyvenimo kelias…

O rytais išvedžioju –

Lyg šunį – taip džiaugsmingai

Jis blaškos – lyg jūroj purslai –

Džiaugias baltas gyvenimas…

Kai dulkės nusėda ant veido

Ir lašas nurieda ant skruosto

Iš melsvo dangaus –

Aš prausiu savo gyvenimą –

Kad liktų skaistus,

Kaip rytmetį gimus mintis…

Man baugu bus išėjus –

Kas gi dulkes nupūs

Nuo mano balto gyvenimo?..

Noras

Aš surenku savas mintis

Lyg samanas į saują

Ir kloju patalą lig pat aušros.

Prašau – nubrauki ašaras nuo veido,

Tegul jos nekviečia dangaus.

Dangus ir taip jau

Turi savo prasmę

Ir dar neištartus žodžius.

O savo sakiniais

Mes jau gilius griovius iškasę,

Pripildę purvino vandens,

Kurį gal laikas, meilė

Gali išvalyti,

Kaip naktyje suskambusi malda…

Tai gal sunkias mintis

Paleiskim eiti

Link savo laimės,

Į dar neatrastus laukus…