Apie praeitį – didingesnę ir natūralesnę nei dabartis

Birutė NENĖNIENĖ

Kovo 30-osios popietę, tuo metu, kai būrelis žmonių susitelkė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus aplinkoje, kad pirmieji susipažintų su lauko stenduose eksponuojama Vilkaviškio krašto etnografinių sodybų istorija, dangus ar palaimindamas dalyvius ir pačią idėją, ar atsisveikindamas su žiemos sezonu įdarbino vėją su šuorais snaigių. Šios parodos sumanytojos ir kuratorės muziejininkės Aušros Mickevičienės bandymą lauke pristatyti parodą gvelbė gamtos išdaiga. Tačiau paroda veiks visus šiuos metus, ji skirta Sūduvos metams pažymėti.

Parodoje pateikta ikonografinė medžiaga, kuri iliustruoja ne tik Vilkaviškio krašto etnografinių sodybų palikimą, bet ir fiksuoja svarbius krašto sodybų kūrimosi ir žmonių gyvenimo etapus. Padovanoję sau laisvo laiko čia rasime galimybę atgaivinti tai, kas jau eina užmarštin, įprasminti dar likusias praeities detales dabarties šviesoje.

Kaip žinome, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vilkaviškio rajonas buvo vienas iš eksperimentinių rajonų vykdant visuotinį vienkiemių nukeldinimą į gyvenvietes. Šis skausmingas procesas, išjudinęs žmones iš jų aplinkos, paneigiant jų susikurtas tradicijas ir per dešimtmečius susiklosčiusį gyvenimo būdą, paliko neigiamų pėdsakų ne tik kraštovaizdyje, bet ir žmonių gyvenimuose.

1967–1978 metais iš visų rajono kaimų buvo nukeldinta 3 079 sodybos ir vienkiemiai. Likusieji, veikiami laiko, prastos priežiūros ir žmonių aplaidumo, pamažu nyko ir mūsų amžių pasiekė gana apverktinos būklės.

Daug ką sunaikino Antrojo pasaulinio karo ugnis. Pokario metais ištremtų ūkininkų sodybose apgyvendinti svetimi žmonės nevertino ir nesaugojo autentiško šeimininkų palikimo. Ir tik atgavus nepriklausomybę paveldėtojai galėjo rūpintis savo ar tėvų gimtinėse atkurti prisiminimuose išlikusią tėviškės dvasią.

Nepaisant negatyvaus senojo kaimo naikinimo proceso, gražių tradicinės architektūros sodybų dar šiek tiek išliko. Tačiau jos palaipsniui nyksta arba remontuojamos taikant šiuolaikines technologijas keičia savo išvaizdą.

Parodos stenduose galima susipažinti su septyniolikos sodybų gyvavimo istorijomis, iliustruotomis unikaliomis nuotraukomis ir informaciniais tekstais. Tai žinomų politikos, visuomenės ir kultūros veikėjų Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, rašytojo Antano Vaičiulaičio, poetų Kazio Bradūno, Salomėjos Nėries-Bačinskaitės, Petro ir Kazio Karužų bei darbščių, patriotiškai ir pažangiai gyvenusių ūkininkų Aleksų, Balsių, Giraičių, Povilaičių, Stankevičių ir kitų mūsų kraštiečių kurti gyvenimai.

Muziejininkė Aušra Mickevičienė daug metų po kruopelę rinko mūsų krašto etnografinių sodybų ir jų šeimininkų istorijas. Jos sugulė į 2019 m. išleistą knygą „Sugrįžimai…“, kurioje publikuojami 49-ių sodybų platesni aprašai, talpinama apie penki šimtai sodybų iliustracijų. Naujajai parodai muziejininkė tekstus paruošė ir nuotraukas parinko iš gausiai šiai knygai surinktos medžiagos.

Parodoje panaudota Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Maironio lietuvių literatūros, Vytauto Didžiojo karo ir Lietuvos liaudies buities muziejuose, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių istorijos institutuose saugomos fotonuotraukos ir piešiniai. Stendams gyvumo bei autentiškumo suteikia ir apklaustų žmonių asmeninės nuotraukos.

Parodos stendus padėjo paruošti Kęstutis Inkrata.

Antroji renginio dalis persikėlė į Paežerių dvaro ledainę. Čia vėlgi Sūduvos metams skirta nauja paroda – „Aprangos ir interjero kodas XX amžiaus antrojoje pusėje“. Tai muziejininkės Aušros Mickevičienės mintyse ir širdyje išnešiota idėja. Ji ir buvo gide besidairant į vyresniosios ir viduriniosios kartų žmonių aprangą, buitį, gyvenimo aplinką, pačių muziejininkų vaikystės nuotraukas. Renginio dalyvių dėmesį prikaustė įdomūs Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos gimnazisčių pranešimai: Beatos Čekanavičiūtės „Namai, kvepiantys praeitimi“ ir Žemynos Paliulytės „Mano giminės medis“ (mokytoja Erika Anisimavičienė).

„Aš esu Jono Basanavičiaus brolio dukters Onos Basanavičiūtės proanūkė“, – prisistatė Žemyna, teigdama, kad ją užvaldė noras grįžti į praeitį, prisiliesti prie to, kas padėjo sukurti ne tik ją pačią kaip asmenybę, bet ir jos šalį Lietuvą. Tai – Jonas Basanavičius.

Beata po apsilankymo senojoje Povilaičių sodyboje Leitmargių (Pilviškių sen.) kaime susidarė įspūdį, kad „praeitis didingesnė, natūralesnė nei šių dienų pasaulis“. Pabendravusi su sodybos globėja Nijole Povilaityte-Margelevičiene gimnazistė suprato, kokie svarbūs gali būti namai, kaip svarbu saugoti savo giminės istorinę atmintį, kurioje atsispindi ir mūsų tautos praeitis. Renginyje dalyvavusi N. Povilaitytė-Margelevičienė liko maloniai nustebinta išgirsto pranešimo brandumo ir padėkojo mokinei bei jos mokytojai. Gimnazistėms ir pedagogei dėkojo ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė.

Padėkos ir aplodismentų sulaukė Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto mišraus vokalinio ansamblio „Vakarė“ (vadovė Danutė Mažeikienė) dainos ir kartu visų sudainuota „Ąžuolai žaliuos…“ Visi vaišinosi muziejininkės Aušros pagal legendinį Kazimieros Bradūnienės receptą iškeptu pyragu.