Kūrybingi bartninkiečiai miesteliui dovanos medžio ir metalo skulptūrą

Simona SIMANAVIČIENĖ

Skulptoriaus Juozo Šalčiūno ir Bartninkų bendruomenės „Aista“ pirmininko Valdo Šuliausko tandemas ruošiasi nustebinti miestelio gyventojus dar vienu kūriniu. Planuojama, kad daugiau nei keturis metrus siekianti metalo ir medžio skulptūra „Palinkėjimas“ džiugins autobuso lūkuriuojančius bartninkiečius Aistos gatvėje.


Dovanojo ąžuolą

Prieš keletą metų žymiuosius Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsius papuošė menininkų sukurta pusantro metro siekianti Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ji išdrožta iš V. Šuliauskui priklausančiame miške augusio ąžuolo. Kadangi šio būta didelio, meistrai ėmė galvoti, kaip panaudoti likusią medieną.

„Ąžuolo mediena yra labai kieta, tačiau apdirbti pasiduoda lengviausiai: skobiama neskyla ir lauke gali stovėti daugelį metų“, – pasakojo skulptorius J. Šalčiūnas.

Kai aptarė skulptūros idėją, projektuoti ėmėsi J. Šalčiūnas. „Ruošdamas projektą pirmiausia pagalvoju, kokią medieną turiu ir ką iš jos būtų galima padaryti. Sumąsčiau rąstą dalyti pusiau, išskaptuoti ornamentus“, – pasakojo skulptorius. Abu vyrai pasidžiaugė, kad prie skulptūros prisidėjo ir Bartninkų seniūnija, dovanojusi reikalingą metalą.

Prasidėjus darbams drožinys šiek tiek kito. Vietoje planuotos judrios vėjarodės įtaisyta stilizuota gairė, kuri bus pasukta Bartninkų bažnyčios kryptimi, taip pat atsisakyta stogelio viršuje. „Nenorėjome, kad skulptūra primintų stogastulpį“, – paaiškino V. Šuliauskas.

Skulptoriai neslėpė, kad drožinys sukėlė nemenkų iššūkių: reikėjo išilgai perpjauti visą ąžuolo rąstą, tiksliai padaryti įpjovas metalo sijai tvirtinti skulptūros vidinėje pusėje bei išlankstyti metalinius ornamentus. Šių darbų ėmėsi V. Šuliauskas. „Man artimesnis yra metalas, todėl aš, priešingai nei Juozas, esu daugiau kalvis negu drožėjas. Namuose turiu įsirengęs žaizdrą, taip pat turiu medžiui apdirbti skirtas stakles“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Rudenį pradėjęs darbus nagingas vyriškis paskutinius pataisymus atliko pavasarį. Kol kas skulptūra stovi V. Šuliausko sodyboje ir laukia, kada galės pradžiuginti Bartninkų miestelio žmones.


Trūksta leidimo

Kai įspūdinga skulptūra jau baigta, rodos, beliko ją parodyti vietinei bendruomenei, tačiau tam būtinas leidimas. „Kreipėmės į Vilkaviškio rajono savivaldybę dėl pastatymo. Atsakymo dar laukiame“, – kalbėjo V. Šuliauskas.

Vyriškiai viliasi, kad bus leista statyti skulptūrą jų pasirinktoje vietoje, tačiau jeigu leidimo negaus, skulptoriai statys savo kūrinį prie bendruomenės „Aista“ namų. „Norime, kad autobuso laukiantys gyventojai turėtų kuo pasigrožėti, o skulptūra linkėtų jiems sėkmingos kelionės. Taip gimė pavadinimas „Palinkėjimas“, – kūrinio idėją pristatė J. Šalčiūnas.


Domisi nuo vaikystės

Didžiąją savo laiko dalį žemės ūkiui ir Bartninkų bendruomenei skiriantis V. Šuliauskas neslėpė, kad susidomėjimą medžio drožyba ir kalvyste pajuto dar vaikystėje. „Mama dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, aš ten irgi labai dažnai lankydavausi. Tad galima sakyti, kad augau tarp amatų“, – prisiminė pirmininkas.

Nors kaip pats galvoja, artimesnė jam yra kalvystė, negali nepastebėti V. Šuliausko namuose esančių medžio dirbinių. Vyriškis sakė, kad šiuo metu yra ruošiama virtuali skulptūrų iš medžio šaknų ekspozicija. „Dukra kitą savaitę baigs rengti medžiagą“, – būsimą parodą pristatė V. Šuliauskas.

Bartninkietis pasakojo, kad jį žavi ne tik skulptūros kūrimo procesas, bet ir medžio tekstūra, todėl, pavyzdžiui, droždamas iš obels stengiasi išsaugoti jos medienai būdingą dvispalviškumą. „Obelis augdama formuoja dviejų spalvų kamieną – šerdis tamsi, o likusi dalis šviesi“, – kalbėjo V. Šuliauskas ir parodė iš obels sumaniai padirbtą angeliuką, kurio sparnai buvo natūraliai šviesios spalvos.

J. Šalčiūnas yra žinomas skulptorius, rajone galima rasti ne vieną jo sukurtą skulptūrą ar riboženklį, vyrui taip pat nesvetimas ir teptukas, kuris prabyla akvarelės potėpiais. Bartninkietis tarp vietos kūrėjų yra žinomas ir kaip poetas, kurio poezija pradėjo skleistis po tragiškų gyvenimo įvykių.

Bendraujant su šiais kūrėjais kyla klausimas, kaip jiems pavyksta sutarti. Juk kuriant ne taip paprasta priimti bendrus sprendimus. Vyrai sakė, kad juos sieja bendras stilius ir požiūris. J. Šalčiūnas nestokojo gražių žodžių Valdui, gyrė jo darbštumą ir vadino savo mokiniu. „Anksčiau prie meistro būdavo skiriamas pameistrys, kuris semdavosi patirties iš patyrusio mokytojo“, – dviejų vyrų bičiulystę linksmai apibendrino V. Šuliauskas.