100 metų Lietuvos krepšiniui: skambiausios pergalės ir jų užkulisiai

Andrius GRYGELAITIS

Šiemet mūsų šalies krepšinis mini šimto metų jubiliejų. Būtent 1922 m. Lietuvoje buvo sužaistos pirmosios oficialios rungtynės. Ta proga kaimyninėje Marijampolėje surengta šios sporto šakos entuziastams skirta šventė.

Tarp pirmųjų sportininkų – ir vilkaviškiečiai

Iš pradžių Suvalkijos krepšinio mylėtojai rinkosi į Marijampolės kultūros centro fojė, kurioje akys raibo nuo daugybės mūsų šalies vyrų ir moterų komandų laimėtų trofėjų. Be abejo, daugiausiai dėmesio teko 1997 m. Lietuvos moterų ir 2003 m. šalies vyrų rinktinių iškovotoms Europos čempionų taurėms. Daugybė aistruolių skubėjo jas apžiūrėti, įsiamžinti greta.

Vėliau visi susirinkusieji buvo pakviesti į krepšinio forumą, kurį organizavo Suvalkijos krepšinio entuziastas Deividas Jurkša. Renginyje su aistruoliais bendravo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vydas Gedvilas, generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, treneris Kęstutis Kemzūra ir kt. Daugelis tikėjosi išvysti ir legendinį strategą Vladą Garastą, kuris taip pat buvo pažadėjęs atvykti į Marijampolę, tačiau dėl pašlijusios sveikatos to padaryti negalėjo.

Bene žinomiausias mūsų regiono krepšinio specialistas Gintautas Žibūda visus supažindino su Marijampolės krepšinio istorija, skaičiuojančia 99-uosius metus. 1923 m. Suvalkijos sostinėje buvo įregistruota pirmoji moterų komanda, kuri debiutines rungtynes sužaidė 1924 m. birželį Šiauliuose.

„Iš pradžių rungtynių rezultatai labiau priminė futbolo rezultatus: 1:0, 0:0, 2:1… Marijampolėje pirmosios krepšinio rungtynės buvo žaidžiamos lauko aikštelėje šalia dabartinės Rygiškių Jono gimnazijos. Užfiksuota, kad 1925 m. čia vyko lengvosios atletikos ir krepšinio kovos, kurias stebėjo per 2 tūkstančius žiūrovų. Dalyvavo sportininkai iš Marijampolės bei Vilkaviškio“, – pasakojo G. Žibūda.

Diplomatinis skandalas

Vienas iš didžiausių mūsų šalies krepšinio pasiekimų – 1937 m. vyrų rinktinės Latvijoje iškovota Europos čempionų taurė. Tuo metu ekipos gretose žaidė ir marijampolietis Stanislovas Šačkus. Įdomu tai, kad į Latviją lietuviai vyko iki tol neiškovoję nė vienos pergalės tarptautinėse varžybose.

Istorinius faktus tyrinėjantis krepšinio entuziastas G. Žibūda pasakojo, kad tąkart pagalius į ratus mūsiškiams bandė kaišioti ir teisėjai.

„Lemiamoms rungtynėms tarp Latvijos ir Lietuvos teisėjavo šveicarų bei šeimininkų latvių arbitrai. Jau pasibaigus dvikovos laikui ir mūsų komandai pirmaujant vienu tašku, lietuviams buvo skirtos trys techninės pražangos. Taip latviai gavo teisę mesti tris baudos metimus. Laimei, tąkart nė vienas iš jų tikslo nepasiekė, tad nugalėtojams skirta Latvijos prezidento lėkštė atiteko mūsų sportininkams. Įdomu tai, kad švęsdami pergalę šį trofėjų lietuviai netyčia paliko salėje ir tik grįžę namo apsižiūrėjo, kad jo neturi. Vienas delegacijos atstovas vyko atgal atsiimti prizo, bet latviai jau nenorėjo jo atiduoti. Buvo kilęs net diplomatinis skandalas“, – pasakojo Gintautas Žibūda.

Nepavydėtinos sąlygos

Bene didžiausia mūsų šalies moterų krepšinio rinktinės pergalė – 1997 m. Vengrijoje laimėtas Europos čempionatas. Tąkart už rinktinės vairo stovėjo dabartinis LKF vadovas Vydas Gedvilas. Jis prisiminė, kad pagrindines rinktinės žaidėjas į vieną klubą surinko dar 1993 m., todėl minėtam čempionatui turėjo pakankamai laiko pasiruošti.

„Tuo metu moterų krepšinis niekam nerūpėjo. Į varžybas keliaudavome autobusais, ieškodavome pigiausių nakvynių vietų, maitindavomės tikrai ne pačiu geriausiu maistu, o po treniruočių tikriausiai niekada neturėjome galimybės nusiprausti po karštu dušu. Mumis niekas netikėjo. Geriausias to įrodymas – tuometinio Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo Rimo Kurtinaičio pažadas skirti milijoną litų, jei laimėsime Europos čempionatą. Aišku, kai iškovojome čempionų titulą, visi pažadai buvo užmiršti“, – prisiminė V. Gedvilas.

Jis pasakojo, jog tais metais net aprangas rinktinė gavo tik varžybų išvakarėse. Nepaisant nepavydėtinų sąlygų, komandoje vyravo nuostabi atmosfera, o tai, pasak trenerio, ir buvo pagrindinis raktas į sėkmę. Jis prisiminė, kad nedaug trūko, jog viskas būtų susiklostę kitaip.

„Po vienų Prancūzijoje laimėtų varžybų pamačiau savo treniruojamas merginas rūkančias. Tą akimirką norėjau jas garsiai iškeikti, net buvau pasiryžęs atsistatydinti. Visgi susivaldžiau. Kitą dieną turėjome labai rimtą pokalbį. Daugiau niekada nieko panašaus nebuvo nutikę“, – senus laikus prisiminė dabartinis LKF prezidentas.

Jis papasakojo ir apie skaudžiausią karjeros pralaimėjimą, kurį patyrė 1999 m. Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Tuomet favoritėmis laikytos lietuvės atkrintamosiose varžybose nusileido Slovakijos krepšininkėms ir neteko galimybės patekti į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Strategas pasakojo, kad po tų rungtynių krepšininkės verkė iki ryto.

Motyvaciniai filmai

Vienas iš didžiausių mūsų krepšininkų laimėjimų – 2010 m. vyrų rinktinės iškovoti pasaulio čempionato bronzos medaliai. Tuomet už nacionalinės komandos vairo stovėjęs Kęstutis Kemzūra pasakojo, kad prieš ketvirtfinalio dvikovą su Argentinos sportininkais jis norėjo savo vadovaujamiems žaidėjams suteikti papildomos motyvacijos.

„Žinojome, kad reikės žaisti intensyviai bei agresyviai. Su trenerių štabu nusprendėme krepšininkams parodyti filmo „300 spartiečių“ ištrauką, kurioje būtų daug kraujo ir agresijos vaizdų. Bijojome reakcijos, bet po peržiūros įsivyravo mirtina tyla. Tą kartą sužaidėme geriausias čempionato rungtynes“, – prisiminė K. Kemzūra.

Jis teigė motyvacinius filmus sportininkams demonstravęs vos du sykius karjeroje. Kitą kartą to prireikė 2011 m. Europos čempionate po lietuvių ketvirtfinalyje patirto skaudaus pralaimėjimo Makedonijos krepšininkams.

„Ši nesėkmė užkirto galimybę kovoti dėl medalių. Buvo labai skaudu, vyrai iki paryčių negalėjo užmigti, tačiau nuleisti rankų neturėjome teisės. Kitą dieną mūsų laukė svarbios rungtynės su slovėnais, kuriose sprendėsi patekimo į olimpines žaidynes likimas. Privalėjome jas laimėti. Atsistatyti buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Nusprendėme žaidėjams parodyti australo Niko Vujičičiaus, gimusio be rankų ir kojų, istoriją. Filme vyras pasakojo, kaip buvo sunku išmokti nukritus atsistoti, tačiau jis galiausiai tai padarė. Tąkart žaidėjams pasiųsta žinutė buvo labai aiški. Mes laimėjome svarbias rungtynes“, – pasakojo K. Kemzūra.

Forume dalyvavę svečiai teigė, kad mūsų krepšinio ateitis – šviesi. Jie vylėsi, kad šiais metais Lietuvos vyrų rinktinei Europos čempionate pavyks pasipuošti medaliais, o moterų komanda artimiausiu metu taip pat grįš į elitą.