Dailės terapija gydo ir kūną, ir sielą

Eglė MIČIULIENĖ

Dailės terapija gali padaryti tikrus stebuklus: prakalbinti su niekuo nebendraujantį mažylį, tėvams padėti suprasti vaikus, suaugusiajam – išlaisvinti susikaupusias emocijas, atsikratyti nuoskaudų ir pabėgti iš užburto blogų patirčių rato.

Ugdymo galia

Rasa Kazlauskienė – marijampolietė, bet su ja teko pabendrauti ir ne vienam mūsų rajono gyventojui. Moteris yra kvalifikuota dailės terapijos specialistė.

R. Kazlauskienės kelias į žmogaus pasąmonės gelmes prasidėjo nuo VšĮ Vaikų žaidimų studijos „Kodėlčius“. Ją moteris įkūrė su kolege išėjusios iš darbo vaikų darželyje. Norėjosi vaikams suteikti daugiau laisvės veikti, pažinti, išplėsti jų kūrybinės saviraiškos ribas.

Prieš šešiolika metų įkurto „Kodėlčiaus“ misija – ugdyti vaikus taip, kad jie savimi pasitikėtų, būtų kūrybingi, darniai sugyventų su aplinka. Studijoje suburtos kelios skirtingo amžiaus vaikų grupės, o jauniausi lankytojai – vos 5 mėnesių! Tokiems mažyliams sudaryta pojūčių lavinimo programa, atliekami lytėjimo, regos, klausos lavinimo pratimai.

„Mes kartais vaikus nuvertiname, nes nesuvokiame, kiek daug jie supranta. Viena mama pradėjo lankyti grupę su penkių mėnesių dukryte. Kai šiai buvo dešimt mėnesių, moteris nustebusi papasakojo, kad mažoji supranta sąvokas „tamsa“ ir „šviesa“! Studijoje mes atliekame tokį pratimą: išjungiame ir įjungiame šviesą, kad vyzdžiai išsiplėstų ir susitrauktų, kartu su veiksmu kartodami žodžius „šviesa“ ir „tamsa“. Kartą mama namuose pasakė „šviesa“ ir mergytė parodė į tą kambario pusę, kuri buvo apšviesta. Tada nustebusi moteris pasakė „tamsa“, ir vaikas ėmė rodyti į tamsą! Tai – tikrai nuostabu, aš pati iki tol literatūroje nebuvau skaičiusi, kad tokio amžiaus vaikas skirtų abstrakčias sąvokas“, – pasakojo R. Kazlauskienė.

Lanko jau dešimt metų

Į „Kodėlčių“ priimami įvairaus amžiaus vaikai. Į bendrą būrį integruojami mažyliai, kuriems diagnozuota sutrikusi raida, Dauno sindromas ir pan.

Vienas atvejis su autistu vaiku ir paskatino marijampolietę ryžtis akademinėms dailės terapijos studijoms.

Į R. Kalzauskienę kreipėsi mama su šešerių metų berniuku. Moteris niekur nerado pagalbos: jos sūnus Grantas, turintis autizmo spektro sutrikimą, nekalbėjo, tarė tik tam tikrus garsus, kuriuos suprasdavo tiktai šeima.

„Dirbau su vaiku individualiai taikydama dailės terapijos metodus. Pradėdama dirbti mamai pasakiau, jog nieko negaliu pažadėti. Vėliau pamėginome vaiką integruoti į kūrybinės saviraiškos grupę kartu su bendaamžiais – ir tai puikiai pavyko“, – pasakojo terapeutė.

Iš pradžių šešiametis tyrinėjo dažus, piešdavo vos kelias minutes, bet palaipsniui darbo laikas ilgėjo. Berniukas vis labiau ėmė domėtis medžiagomis, tepti dažus ant rankų. Įdomu tai, kad vaikas niekada iki tol nevalgė pomidorų padažo, bet patyrinėjęs dažus pamėgino užsitepti padažo ant pirštų, o paskui ir paragavo. Ir jam patiko!

Dailės terapijos seansai padėjo Grantui atsikratyti labai rimtų fiziologinių sutrikimų.

Dabar jau šešiolikmetis paauglys R. Kazlauskienės užsiėmimus lanko iki šiol: piešia po pusantros valandos – tapo, lieja akvarelę, raižo linoleumą, daro spaudus ir kt. Neseniai jo terapinio proceso metu sukurti kūriniai buvo eksponuoti Marijampolės kultūros centre. Taip pat Grantas anksčiau yra surengęs dvi asmenines parodas Marijampolės mieste.

Sėkmė padėjo apsispręsti

Šio berniuko sėkmė R. Kazlauskienę paskatino eiti tolyn, studijuoti giliau.

Dabar dailės terapeutė padėjusi jau ne vienam sutrikimų turinčiam vaikui.

Viena šeima buvo atvedusi šešerių metų dukrelę, turinčią selektyvinio mutizmo sutrikimą. Mergaitė nekalbėjo su niekuo, išskyrus šeimos narius. R. Kazlauskienė su ja bendraudavo per piešinius, o vėliau ir per… raštelius – šešerių mažoji jau mokėjo rašyti. Ką nors nupiešusi mergytė apibrėždavo ratais: tai galimai rodė norą apsaugoti ar apsisaugoti.

Per aštuonis mėnesius dailės terapijos problemą įveikti pavyko. „Įdomu tai, kad ji po truputį pradėjo kalbėti su kai kuriais žmonėmis, o su manim – vis dar ne. Su manimi ji prakalbėjo tik po kokių pusantrų metų, kai susitikome mieste. Man buvo toks džiaugsmas!“ – pasakojo terapeutė.

Panašią problemą teko spręsti ir su dviem berniukais, kurie irgi nekalbėjo nei su auklėtojomis darželyje, nei su kitais svetimais žmonėmis.

Vienas berniukas mėgo žaisti su mašinėlėmis, tad dailės terapijos specialistė žaidimą integruodavo į piešimo procesą.

„Pavyzdžiui, mašinėle važinėdavome po dažus, darėme tiltus, garažus. Sudarydavau kritines situacijas, kai vaikui reikėdavo kažko paprašyti – ir net nejausdamas jis prakalbo. O išgirdęs savo balsą pajuto, kad viskas gerai, kad yra saugus. Kai atėjusi mama išgirdo, kaip sūnus čiauška, ji stovėjo už durų ir verkė. Tiesa, iki tokio kalbos srauto jau buvo prabėgę laiko, viskas prasidėjo nuo pavienių žodžių. Kitam berniukui, kuris taip pat nekalbėjo, labai patiko vaikščioti į dailės terapijos užsiėmimus (o kam nepatiktų gauti 45 minutes dėmesio?). Vaikas, matyt, nujautė, kad jei prakalbės, tai daugiau į užsiėmimus jo nebeves, tad jis piešė ir veikė nekalbėdamas, bet išraiškingai komunikuodamas mimika!“ – juokėsi moteris.

Kartais net neįsivaizduojame, kiek daug dalykų vaiko gyvenime galime nulemti mes, suaugusieji. Pavyzdžiui, šeima turi paslaptį ir sutaria niekam to nesakyti. Tokiu atveju vaikas net gali nustoti kalbėti su svetimais, bijodamas prasitarti.

Būna ir taip, kad vaikai ne tik nekalba, bet ir nesituština: vieni dėl fiziologijos, įgimtų žarnyno ligų, kiti – dėl psichologinių dalykų, pavyzdžiui, dėmesio stokos. Anot terapeutės, vaikas taip nesielgia tyčia: blokuojantį darbą atlieka jo pasąmonė. R. Kazlauskienei pasitaikė keletas tokių sudėtingų atvejų ir ji labai nustebino bei pradžiugino tėvus, sugebėjusi vaikams padėti dailės terapijos metodų pagalba.

Diagnozės iš piešinio nebūna

Dailės terapijos seansus Rasa Kazlauskienė veda ir suaugusiesiems. Pastarieji į užsiėmimus eina kitais tikslais: kažkas – pailsėti, kažkas – „paleisti“ stresą, atsipalaiduoti. Kai kas ateina dėl to, kad nuolat lipa ant to paties grėblio. Pavyzdžiui, vos ne vos pasprukusi nuo despoto vyro, moteris ir vėl pasirenka tokį patį.

Na, o dar kažkam tiesiog smalsu pažinti patį psichoterapijos metodą.

Kartais žmonės galvoja, kad norėdamas dalyvauti dailės terapijoje turi mokėti gražiai piešti. Netiesa – čia piešinys reikalingas tik tam, kad padėtų atskleisti žmogaus pasąmonės turinį.

Tačiau klysta ir tie, kurie mano, kad atėję kažką nupieš ir iškart išgirs savo bėdos diagnozę.

„Tokiems atsakau: jei jums kas nors jūsų patiriamų sunkumų priežastis diagnozuos iš piešinio, bėkit nuo tokio žmogaus kuo toliau“, – juokėsi R. Kazlauskienė.

Anot jos, iš piešimo apie žmogų ką nors gali spręsti tik tada, jei tų piešinių turi bent kelias dešimtis. Tada lygini simbolių, spalvų, formų pasikartojimus ir ieškai problemos.

„Mes žinome simbolių reikšmę, bet svarbiausia yra tai, ką sako pats žmogus. Juk vienam nupieštas kalnas reikš tikslo siekimą, o kitam – neįveikiamą kliūtį. Abu bus teisūs, nes tai jų piešinys ir jų informacija“, – aiškino specialistė.

Pripažinta kaip mokslas

Anot dailės terapeutės, sesijos veiksmo nesurežisuosi, daug kas vyksta spontaniškai. Pasibaigus kūrybiniam procesui vyksta refleksija – kiekvienas dalyvis pristato savo kūrinį ir apie tai kalba per savo patirtį. Žmogus išgirsta savo jausmus, juos priima ir mokosi paleisti.

R. Kazlauskienė aiškina: kol esi prikaupęs sunkių jausmų, savyje niekaip „neužkaisi“ džiaugsmo.

„Yra klaidingas įsitikinimas: džiaukis, neverk, būk pozityvus, ir viskas bus gerai. Bet kartais tai neįmanoma! Kai indas pilnas – nieko į jį nebeįpilsi. Taip ir su jausmais: jei esi pilnas blogų emocijų ir jas imsi neigti, gali būti tik blogiau. Todėl nuoskaudas reikia ne kaupti, o išmokti paleisti. Per terapijos seansus vyksta savotiška higiena, išsivalymas – kartais su ašaromis, kartais – be jų. Juk visi išsivalome dantis, nuprausiame kūną, bet apie dūšią pamirštame“, – kalbėjo dailės terapeutė.

R. Kazlauskienė labai džiaugiasi, kad dailės terapija jau keletą metų įteisinta kaip profesija. Ji pati dailės terapeutės kvalifikaciją įgijo baigusi dvejų metų trukmės Menų terapijos centro kvalifikacinę programą, prilygintą magistro studijoms.

Specialistė šypsosi, kad spalvinimo knygelių negalima vadinti dailės terapija, tai greičiau – kūrybinė saviraiška. O terapijos procese turi dalyvauti ne tik klientas, bet ir terapeutas, kuris tarsi atlieka palydėtojo vaidmenį. Jis žiūri, kokias darbo priemones žmogus renkasi, kaip dirba, ką padaro, o po to užduoda klientui klausimus ir per refleksijas veda žmogų jo paties jausmų atpažinimo taku.

„Labai svarbu žmogų po terapijos su sukilusiais jausmais išleisti saugų ir, svarbiausia, – jam nepakenkti“, – pasakojo R. Kazlauskienė.

Vyrai irgi verkia

Dažniausiai į dailės terapijos seansus ateina moterys. Kartą per mėnesį į „Moterų ratą“ renkasi senbuvės, čia vyksta palaikomoji terapija.

Rengiamos ir pažintinės sesijos. Gerokai rečiau, bet į užsiėmimus ateina ir vyrų. Tiksliau, kaip juokiasi R. Kazlauskienė, jie dažniausiai „atvesdinami“ moterų, bet rezultatu visada lieka nustebinti ir džiaugiasi.

„Pavasarį mane buvo pasikvietę kėdainiškiai. Jie norėjo pasikalbėti apie savo vaikus, bet aš pasiūliau pirmiausia panagrinėti jų pačių jausmus – nes tik tada, kai atpažįsti savo jausmus, supranti, kodėl vienaip ar kitaip reaguoji į vaiko elgesį. Vienoje grupėje buvo keturi vyrai – pasibaigus terapijos seansui jie visi keturi verkė. Tad žinokite: vyrai irgi turi jausmus! Vienas grupės dalyvis sakė supratęs, kad iš savo sūnaus nori to, ko iš jo paties norėjo tėvai. Bet toks, koks yra dabar, atitinkantis tėvų lūkesčius, jis nėra laimingas. Vyras sakė, kad leis sūnui rinktis gyventi taip, kaip norės jis pats“, – pasakojo dailės terapeutė