Geltonas Karutis ir Kakė Makė vaikus kviečia tapti sodo detektyvais

Neseniai pasirodžiusią knygą vaikams „Kakė Makė. Sodo detektyvas“ apželdinimo kursų organizatorė, tinklaraštininkė, televizijos laidos „Čia mano sodas“ vedėja Lina LIUBERTAITĖ prilygina pupų derliui, kai į žemę pasėji vieną, o nuraškai keliolika ankščių.

Tos ankštys – tarsi įrodymas, kad dirbta ne veltui. Beje, pupoms tinklaraštininkės knygoje numatytas svarbus vaidmuo – kelios spalvotos pupelės, netikėtai pradingusios iš Kakės Makės kišenės, užkuria tikrą sodo detektyvą! Sodo gudruolis Geltonas Karutis kartu su Kake Make kviečia ieškoti dingusių pupų, o ieškant tyrinėti augalų pasaulį. Idėjų, ką nuveikti su žeme ir augalais pavasarį, vasarą, rudenį ir net žiemą, knygoje suras ne tik vaikai. Apie knygos gimimą – interviu su jos autore.

– Populiarus ir vaikų pamėgtas Kakės Makės personažas knygoje kviečia į sodą. Kai kurie miesto vaikai nuo sodo reikalų – labai toli. Sunku juos susigrąžinti prie pradžių pradžios – prie žemės?

– Pirmoji mano mintis buvo parengti vaikams paprastą ir aiškią sodo enciklopediją. Tačiau norėjosi, kad ji būtų įtraukianti. Taip kilo idėja sukurti detektyvą – Kakė Makė žaidė darže su pupomis, o tos ėmė ir dingo. Ar galėjo taip nutikti, kad pupos ėmė ir pasisėjo?

– Bet pasisėjusios sėklos nebūtinai sudygsta?

– Ir čia mes keliaujame gilyn. Kokių sąlygų reikia, kad jos sudygtų? Kokios sėklos būna? Ką galime laikyti sėkla, o ką – ne? Kas tas dirvožemis? Iš ko jis susideda? O čia kartu ir eksperimentą padarome. Paskui aiškinamės, kaip augalai dauginasi. Ir kaip jų gali padauginti pats? Kas vyksta po žeme? Kokias šaknis augalas augina? Kokie požymiai rodo, kad jam žemė patinka? Kaip atrodo laimingas augalas? Ir kas nutinka, jei jam saulės per mažai arba per daug? Kas yra augalų draugai, o kas – priešai? Paskutinis knygos skyrius siūlo įdomiausių dalykų, kuriuos sode gali užsiauginti pats.

– Yra vaikų, kuriems atrodo, kad vaisiai ir daržovės į parduotuvių lentynas atkeliauja iš gamyklų arba gal net tose pačiose parduotuvėse ir auginami…

– Skaičiau apie vieną tyrimą, kuris buvo atliktas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, vaikai negali atpažinti pomidoro, kol nepamato jo supjaustyto griežinėliais ir sudėto į mėsainį. Jau nekalbant apie tai, kad jiems didžiulis siurprizas, jog bulvės žydi. Šiandien užsienio aplinkos kūrėjai, dizaineriai vis dažniau kalba apie tai, kad prie namų verta pasisodinti obelų ar slyvų, nes jos ne tik duoda skanių vaisių, bet ir labai gražiai žydi.

– Mums tai – savaime suprantama. Lietuviai, matyt, dar nėra taip stipriai nutolę nuo žemės?

– Kai vakariečiai pamažu grįžta prie daržų ir pradeda patys auginti maistą, mums grįžti niekur nereikia, esame dar labai arti to, mūsų tėvai dar turėjo sodus ir daržus, mes nieko nepamiršę, galime dalytis autentiškomis žiniomis.

Kai kartais mėginu nusakyti lietuviško aplinkos dizaino identitetą, galvoju apie tai, kad mūsų aistra – valgomieji augalai. Net ir visai augalais nesidominti šeima, atsikrausčiusi į namą, kur turi plotelį žemės, galvos, kaip čia keletą serbentų pasisodinti.

Kol vaikai maži, jie labai domisi žeme, augalais, gamta. Galbūt jie labai nesureikšmina metų laikų, jie gyvena, domisi, žaidžia, tyrinėja čia ir dabar. Jiems ir akmuo įdomus, ir gėlė, ir morka, o dar įdomiau patikrinti, kaip visa tai auga, iš kur dygsta, kas darosi, kai išrauni. Gaila, kad tas natūralus smalsumas dingsta paauglystėje.

– Ir tau taip buvo?

– Žinoma! Tėvai veždavo į sodą, o aš purkštaudavau: čia jau tikrai – ne man! Nereikia tikėtis, kad mūsų paaugliai vaikai labai norės ravėti daržus. Tačiau tai, kad jie sakys „ne“, nebūtinai reikš, jog jie niekada į sodus negrįš. Esu skaičiusi ne vieną tokią istoriją garsiausių apželdinimo specialistų biografijose.

– Kada turėtų įvykti vaikų supažindinimas su žeme ir augalais?

– Man atrodo, kad nieko specialiai daryti nereikia, jie patys natūraliai su aplinka susipažįsta. Mūsų reikalas laiku paaiškinti, papasakoti istoriją, atkreipti jų dėmesį: „O, žiūrėk, ir čia spyglys, ir čia – spyglys. Vienas kietas, duria, kitas – minkštas, švelnus, bet abu – spygliai.“ Arba mūsų knygoje kartu perskaityti, kad rožė – visai ne gėlė, o krūmas. Arba išsiaiškinti, kad medžiai auga visai kitaip nei žolės. Gal palyginti, kad jie ne tik auga į viršų, bet ir storėja. Ar tai nepanašu į žmones?

– Pastaruoju metu vis dažniau galima pastebėti vaikų purvinais, žemėtais drabužiais. Turbūt tai irgi būdas prisiliesti prie žemės? Vaikams jis kur kas priimtinesnis nei draudimai – nelipk, nesivoliok, neliesk.

– Man atrodo, kiekvienas pereiname tam tikras tėvystės madas ir bangas, esame veikiami tuo metu vyraujančių požiūrių. Vienu metu kalbėta, kaip svarbu auginti vaiką ypač švarioje, sterilioje aplinkoje, vėliau nuspręsta, jog geriau purvini, bet laimingi vaikai. Aš esu už balansą, už tai, kad vaikai tyrinėtų aplinką patys, o tėvai pasistengtų, kad jie tai darytų saugiai.

Laisvė RADZEVIČIENĖ