Romano herojus autorių ištraukė iš išdidumo pelkės

„Meilė ir laisvė – du dalykai, kuriems verta tarnauti. Meilė ir laisvė – ant jų laikosi pasaulis“, – pristatydamas knygą „Tomas Mūras“ sakė rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius, neseniai ją prikėlęs antram gyvenimui, mat įskaitė balsu. Apie ne visai mandagų, ne visai patogų, intymių žlungančio gyvenimo epizodų ir meilės ilgesio kupiną romaną su autoriumi kalbėjo žurnalistė Laisvė RADZEVIČIENĖ.

– Kam tau reikėjo „Tomo Mūro“?

– Norėjau pakalbėti apie meilę ir laisvę, ant kurių, mano nuomone, laikosi pasaulis. Knygos personažas rašytojas Tomas Mūras savo valia jų abiejų atsisakė, pabėgo, o kai norėjo susigrąžinti, buvo per vėlu, to padaryti jam neleido išdidumas.

Velniop išdidumą, kai ant kortos pastatyta tavo meilė ir laisvė. Baigdamas rašyti staiga pajutau, kad Tomas Mūras traukia mane į save. Keršija už likimą, kurį jam sugalvojau. Supratau, kad pats prarandu savo gyvenimo meilę, po milimetrą, kiekvieną dieną ją bando atimti ir išdidumas neleidžia dėl jos kovoti. Aš grimztu savo išdidume kaip pelkėje, tampu Tomu Mūru. Tada pasakiau sau – ne. Aš nebūsiu Tomas Mūras, velniop išdidumą. Meilė ir laisvė yra viskas, o išdidumas – paskui. Jis negali stoti joms skersai kelio, jis jų nevertas. Taip mes išsiskyrėme – Tomas Mūras nuėjo savo keliais, o aš – savo. Bet esu jam dėkingas, savo niekam tikusiu pavyzdžiu jis ištraukė mane iš tos išdidumo pelkės, atvėrė akis, kad meilė ir laisvė yra viskas. Iki tol aš to nežinojau arba žinojau, bet ne taip aiškiai.

– Užsiminei, kad rašydamas kažkurį laiką tapai Tomu Mūru. Ar nesibaimini, kad ir skaitytojai jo gyvenimą tapatins su tavuoju?

– Esame maža tauta, pernelyg gerai pažįstame autorius, žinome jų asmeninio gyvenimo detales, todėl ir randasi paralelės. Išduosiu paslaptį, kad didžioji dauguma, o galbūt netgi visi rašytojai iš gyvenimo į knygas perkelia savo patirtį. Turi išgyventi, kad tiksliai aprašytum. Arba, kaip kažkada man sakė rašytojas Ričardas Gavelis, turi viską išgalvoti nuo pradžios iki pabaigos, kad nesusipainiotum tarp fantazijos ir realybės. Šiandien man atrodo, kad taip sakydamas jis flirtavo, – jo romanuose paties yra labai daug.

– Jūsų audioknyga buvo pristatyta burleskos klube, kur aplinka kvėpuoja erotika. Romane „Tomas Mūras“ jos taip pat labai daug.

– Kai knyga išėjo, dar kartą perskaičiau erotines scenas, likau jomis patenkintas. Kol rašai, kol vyksta procesas, jautiesi visiškai laisvas – nepatiks, išbrauksiu, perrašysiu iš naujo. Tačiau kai kūrinys artėja prie spaustuvės, žinoma, kad užduodi sau klausimus – ar tikrai to reikia, ar tikrai tiek reikia? Žinojau, kokių galiu tikėtis reakcijų, žinau lietuvių santūrumą, gal net kiek davatkišką požiūrį. Vis dėlto nusprendžiau – nepataikausiu.

– Ne pirmas kartas, kai pasielgiate taip, kaip norite. Jei tik prisiminsime jūsų romaną „Žali“, pjesę „Išvarymas“…

– Galbūt skambės paradoksaliai, bet rašydamas „Žalius“ maniau, kad rašau romaną, kuris atšviežins sentimentaliai pateikiamą partizanų temą. Man atrodė, kad už temos asfalto visada yra žvyro, kuris gerokai įdomesnis, stipresnis. Išėjus knygai kilusi reakcija man buvo visiškas smūgis, nebuvau tokiai pasiruošęs.

Tačiau puolimas ir tai, kad jį atlaikiau, nulipdė mane kitokį. Daugiau niekada nebebuvau tvarkingas, lietuvių literatūros tradiciją tęsiantis prozininkas. Kai pasirodė antrasis „Žalių“ leidimas, o man paskyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sulaukiau grasinimų nužudyti. Skandalai, žinoma, padėjo knygai, žmonės puolė pirkti ir skaityti, apie ką joje rašoma.

Panašiai nutiko ir dėl „Išvarymo“. Per pirmuosius spektaklius matydavau, kaip išgirdę keiksmažodžius žiūrovai stojasi ir išeina iš salės. Buvau tikras, kad po dviejų ar trijų spektaklių viskas bus baigta. Bet nutiko taip, kad tie žmonės, kurie tada išėjo, daugiau nebegrįžo į tokį teatrą, koks buvo. Teatras pasikeitė kardinaliai. Knygos man suteikia galimybę keisti, atnaujinti, modernizuoti naratyvą, kurio laikomės įsikibę.

Dabar esu pradėjęs rašyti naują knygą, tai bus dokumentinė proza, vadinsis „Mūsų vaikystės zona“, rašau joje apie save.

Kai išleisiu, skaitytojai galės plakti mane liežuviais tiek, kiek tik norės.