Ar tikrai miesto mokykla geresnė už kaimo?

Redakciją pasiekė Sūdavos pagrindinės mokyklos direktorės Eglės KOCIUVIENĖS laiškas, kuriame vadovė užduoda daug klausimų ir pateikia į juos atsakymus. Direktorė savo laiške samprotauja apie mažos mokyklos privalumus, išskirtinumus. Ji ragina tėvus gerai pagalvoti prieš išvežant savo atžalas į miesto ugdymo įstaigas.

Kas yra maža mokykla?

Dažniausiai tai – kaimo mokykla. Mokykla, kuri turi didelę, jau parku pavirtusią teritoriją. Jos teritorijoje yra aikštynai, mokyklos bendruomenės sukurtos edukacinės erdvės ir būtinai grynas oras, pjaunamos žolės kvapas bei paukščių čiulbėjimas pro atvirus langus…

Dažniausiai, tai yra mokykla su jaukiais, namus primenančiais kabinetais, kurioje nuo ryto kvepia ruošiamu maistu. Maloni virėja žino, kas mėgsta mėsos kepsnį, o kas dievina jos blynus.

Tai mokykla su visus vaikus pažįstančiais vairuotojais. Jei mokinys netyčia pamigo, mažos mokyklos vairuotojas jo palaukia prie kiemo vartų, o šiam atėjus, rūpestingai prisega saugos diržą.

Mažoje mokykloje jautri rūbininkė sudžiausto visų sniego karą žaidusių vaikų pirštines ir užsega striukės užtrauktuką. Tai mokykla, kurios klasėje mokosi 15, o kartais – tik 8 mokiniai.

Koks yra optimalus mokinių skaičius?

15 – tai puikus skaičius mano vaikui, nes per 45 minutes mokytoja kiekvieną gali pastebėti, ir ne po kartą. Mokytoja tikrai spės prieiti, ramiai paaiškinti, išklausyti ir atsakyti. Ji bus rami ir nenuvargusi. Galės kalbėti tyliai, nes vaikai – ranka pasiekiami. Pedagogei nereikės bijoti, kad jos žodžių neišgirs paskutiniame suole sėdintis 26-asis mokinys.

Tai puikus skaičius mokytojai, nes jos klasė yra labai mobili. Toks skaičius mokinių telpa į geltonąjį autobusiuką ir pamokas ji gali vesti artimiausios gimnazijos laboratorijoje, muzikos mokykloje ar tėvelio darbovietėje… Geltonuoju autobusu mokytoja gali dažniau vežtis vaikus į ekskursijas.

Tiek mokinių mokosi mokyklose, kuriose lėtesnis tempas, mažiau streso ir daugiau empatijos. Jose galima susikurti oazę meno bei gamtos mylėtojams, sportininkams.

Viską apibendrinant, mažas mokinių skaičius klasėje yra mažas atstumas tarp vaikų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp visos bendruomenės.

Kodėl negalima savo vaiko leisti į kaimo mokyklą?

Į šį klausimą gavau daug atsakymų. Girdėjau, kad kaimo mokyklose – žemas mokinių žinių ir pasiekimų lygis. O kaip jį pakelti, jei bent kiek motyvuotus vaikus išvežate kitur? Išvežate aukštą pasiekimų lygį kitoms mokykloms ir kitų mokyklų mokytojams!

Kas nusprendė, kad didelėje miesto mokyklos klasėje vaikas pasieks aukštesnį lygį nei mažoje kaimo mokykloje? Gal leiskite sūnui, dukrai jaustis ramiai bei saugiai ir nestumkite į streso ir varžymosi pasaulį?

Kaimo mokykloje daug specialiųjų poreikių mokinių. Įtraukusis ugdymas vyksta visose mokyklose, ir visose klasėse yra mokinių, patiriančių mokymosi sunkumų, vaikų, kuriems reikalingas didesnis mokytojo dėmesys. Mažoje klasėje mokytojo dėmesio kiekvienas gauna daugiau.

Miesto mokyklose daugiau būrelių. Visose pagrindinėse mokyklose vyksta panašios užklasinės veiklos, o atsiradus poreikiui, kuriami nauji būreliai, kviečiami vadovai, organizuojamas vaikų pavėžėjimas. Kaimo vaikai sėkmingai mokosi muzikos mokykloje, šoka moksleivių menų kolektyvuose, lanko sporto mokyklą. Jie savo geru pavyzdžiu užkrečia ir kaimynų vaikus. Tokie vaikai visada buvo savarankiški organizuoti ir visada puikiai mokėsi savo kaimo mokykloje.

Kartais tenka girdėti, kad mažose mokyklose nėra visos dienos pailgintos grupės. Bus! Jei tik tėvai to pageidaus! Vaikai namo grįš paruošę namų darbus, paskaitę, pažaidę su draugais gryname ore. Mamai teks tik pagaminti vakarienę ir išklausyti dienos įspūdžių. Dėl visko mažoje bendruomenėje lengva susitarti.

Kas išmokys meilės ir pagarbos šeimai, gimtinei?

Seniai uždarytų kaimo mokyklų vis dar ieško jas baigusieji profesoriai, įmonių savininkai, knygų autoriai. Jie nori padėti savo buvusioms ugdymo įstaigoms, kadangi tik augdami jų aplinkose patys tapo sėkmingais žmonėmis. Jie nori už tai atsidėkoti.

Nevežkite savo vaikų į perpildytas miesto mokyklų klases! Pagailėkite ten dirbančių mokytojų, miesto, o kartu ir savo vaikų. Palikite vaikus kaimo mokyklose. Jose dirba kūrybingi ir empatiški mokytojai, kurie naudoja tas pačias planšetes, išmaniuosius ekranus, robotukus, gamtos mokslų laboratorijas. Šie pedagogai sėkmingai mokinius ruošia konferencijoms, konkursams, dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose.

Išvežkite vaikus iš miesto į kaimo mokyklas, kuriose mokėtės ir jūs patys ar jūsų tėvai. Didžiuokitės savo mokyklomis, jų tradicijomis, saugokite jas ir kurkite.

Per bendrus prisiminimus atsiranda ryšys su tėviške, šeima, seneliais. Ši investicija jums kainuos pagarbius santykius su vaikais ir gražius prisiminimus. Vakarų europiečiai didžiuojasi savo giminės mokyklomis, jas finansuoja. Tuo tarpu mes su piktdžiugišku pasitenkinimu išvežame vaikus iš savo kaimo mokyklų.

Didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, net Kazlų Rūdos) tėvai įvertino, kad mažos mokyklos ir mažos klasės yra nepamainomos. Šie tėvai patys nori dalyvauti mokyklos kūrime ir artimai bendradarbiauja su mokytojais, mokyklos specialistais. Jie pasirenka mokyklą už miesto ribų ir džiaugiasi, kad vaikai pertraukas ir mokyklos šventes leidžia gryname ore.

Tokių mokyklų tėvai, seneliai kartu su mokyklos bendruomenėmis stato namelius medžiuose, kuria edukacines erdves ir leidžia vaikams pajusti pasididžiavimą atliktu darbu.

Panašu, kad mes patys sunaikinsime mažas valstybines mokyklas, o vėliau už savus pinigus kursime privačias. Tada tie patys mokytojai mokys mūsų anūkus mažose privačiose mokyklose, esančiose už miesto ribų. Tik jau už didelį mokestį.

Taip uždarytos mokyklos pamažu taps senelių namais. Tų senelių, kurie išvežė savo vaikus iš mažos kaimo mokyklos į dideles klases mieste.

Kokia tavo svajonių mokykla?

Į šį klausimą atsakė dabar besimokantys mokiniai ir jau mokyklą baigusieji. 5-8 klasių mokiniams yra svarbu pamokos kitose erdvėse, trumpos pamokos ir ilgos pertraukos, edukacijos ir išvykos, poilsio kambariai, sėdmaišiai, skanus ir pigus maistas valgykloje, sutvarkytas mokyklos aikštynas. Jie nori daugiau netradicinių pamokų su kviestiniais svečiais, kurie pasakoja apie gyvenimiškas problemas, apie ateities pasirinkimus.

Išgirdę šiuos atsakymus mokytojai norėjo sušukti, kad mokiniai ir taip viską turi… Bet…

Baigusieji mokyklą teigia, kad savo vaikams norėtų mokyklos, kurioje būtų daug įvairių būrelių, kuri būtų pritaikyta visiems: tiek vaikams su specialiaisiais poreikiais, tiek jų neturintiesiems.

Suaugusiųjų teigimu, ugdymo įstaiga turėtų būti tolerantiška, pabrėžianti, kad skirtis nuo kitų yra normalu. Jų nuomone, mokykla turėtų supažindinanti su neįgaliųjų patiriamais iššūkiais (pvz., brailio raštu, gestų kalba) ir jau 2-3 klasėse pradedanti finansinio raštingumo pamokas.

Tėvų teigimu, ugdymo įstaigos privalo turėti mokyklines uniformas, jose turėtų netrūkti jaukių aplinkų, galimybių tobulėti sporto, meno srityse. Suaugusieji nori, kad jų vaikams psichologai būtų lengvai prieinami, mokiniai turėtų galimybę lankytis ekskursijose kitose šalyse. Visa tai mes turime!

Ar svajonės gali tapti realybe?

Taip. Tik reikia mokyklą kurti kartu, o ne ją draskyti. Kūryba yra sunkus darbas, reikalaujantis didelio tikėjimo, kantrybės ir užsispyrimo. Šias svajones lengviau įgyvendinti mažose mokyklose, nes lengviau priimami susitarimai. Mažos ugdymo įstaigos yra lanksčios ir mobilios. Jos turi ir vietos politikų palaikymą.

Mokyklai, kurioje mokosi daugiau nei 200 mokinių, finansiškai išgyventi yra gana lengva. Tad belieka tikėtis tėvų supratimo, kad maža, jauki mokykla yra ne blogis, o saugumas, artumas ir galimybė auginti visų vaikų pažangą bei kūrybiškumą.

Pabaigai norisi užduoti klausimą be atsakymo – ar reikalingas tuščiai mokyklai suremontuotas aikštynas?