Užstrigę sodų bendrijų reikalai neleidžia įsigyti sklypo

Eglė MIČIULIENĖ

Kaip įsigyti tuščią žemės sklypą sodų bendrijos teritorijoje, jei sodų bendrija nėra įteisinta juridiškai? Šiuo klausimu Savivaldybėje vyko ilga ir karšta diskusija.

Kreipėsi į Savivaldybę

Į Vilkaviškio rajono savivaldybę atvykęs Seimo narys Algirdas Butkevičius ilgai diskutavo su Savivaldybės administracijos atstovais ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) specialistais, kodėl sodų bendrijos teritorijoje sklypą turinti gyventoja negali įsigyti greta esančios žemės valdos.

Sodininkų bendrijoje „Papartis“ sklypą turinti vilkaviškietė Inga Ciesiūnė dar prieš ketverius metus, 2019-aisiais, kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją prašydama suformuoti šalia jos turimos valdos esantį valstybinės žemės sklypą, nes yra suinteresuota jį įsigyti. Sklypas niekieno neprižiūrimas ir būtų visiškai apleistas, bet jį tvarko pati moteris su šeima.

Prašymą išnagrinėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija paaiškino, kad 1988 m. parengtame SB „Papartis“ sodo teritorijos planavimo projekte minimas žemės plotas yra priskirtas bendrojo naudojimo žemei, kurioje turėtų būti artezinis gręžinys, vandentiekio bokštas ir kastinis šulinys. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, sodininkų bendrija turi teisę išsipirkti bendrojo naudojimo žemę.

„Pažymime, kad sodininkų bendrija visuotinio bendrijos narių susirinkimo metu gali priimti sprendimą dėl bendrojo naudojimo objekto reikalingumo. Toks sodininkų bendrijos sprendimas leistų pradėti teritorijų planavimo (savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano, žemės valdos projekto arba kito teritorijų planavimo dokumento) procedūras ir suformuoti naujus sklypus“, – rašoma administracijos direktoriaus Vito Gavėno pasirašytame atsakyme.

Juridiškai neįteisinta

Tačiau problema ta, kad sodų bendrija „Papartis“ juridiškai neįteisinta. Ji buvo įkurta dar 1988 m., bet vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos metais, nebuvo įregistruota Registrų centre.

Todėl, Savivaldybės specialistų teigimu, pirmiausiai reikia įregistruoti sodininkų bendriją, kuri galėtų atlikti visus būtinus juridinius veiksmus.

Bandydama išspręsti problemą I. Ciesiūnė kreipėsi į Seimo narį Algirdą Butkevičių. Pastarasis teigia sulaukiantis ne vieno panašių problemų turinčio gyventojo, todėl per trejus metus parengė įstatymo projektą, kuriame buvo numatyta, kad jei žemė nėra išpirkta ar išnuomota, tą teritorijos dalį galima perduoti į Valstybės žemės fondą.

„Bet Aplinkos komiteto posėdyje buvau stipriai sugėdintas: jeigu nėra bendrijos, jei ji nepersiregistravo 1990 m., tai kodėl keliu šį klausimą? Svarstome klausimą neturėdami objekto, apie kurį kalbame. Ta pati pozicija buvo ir Aplinkos ministerijos, ir Registrų centro“, – kalbėjo į Savivaldybę su I. Ciesiūne atvykęs Seimo narys.

A. Butkevičius kaltino Savivaldybės darbuotojus nekompetencija, vadovavimusi sovietiniais įstatymais ir nenoru ką nors keisti.

Numatyta Bendrajame plane

Tačiau Savivaldybės ir NŽT atstovai aiškino, kad remiasi galiojančiais teisės aktais.

„Tiek namų valdų, tiek sodų žemių privatizacija prasidėjo po 1992 m. ir visiems sklypeliams padarytos išplanavimo schemos. Savivaldybėje tuo metu buvo patvirtinti sąrašai ir visos tos schemos galioja iki šios dienos“, – teigė NŽT Vilkaviškio skyriaus vyr. specialistė Danguolė Žardinskienė.

Ji priminė, kad sodų bendrijos teritorija yra numatyta Vilkaviškio miesto bendrajame plane ir jos paskirtis – žemės ūkio, o valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama.

„Kai buvo išleistas Sodininkų bendrijų įstatymas, 6 bendrijos mūsų rajone atsikūrė – tos, kurios norėjo turėti savo ribas, pirkti įsiterpusius sklypus, tvarkyti kelius ir kt.“ – kalbėjo D. Žardinskienė.

„Aš skaičiau tą įstatymą, ten tokia sovietinė tirada. Nebenoriu atkurdinėti sodų bendrijos – visi kaimynai gyvena savo gyvenimus ir nėra tuo suinteresuoti. Kalbame apie nenaudojamą sklypą, kurio įsigyti daugiau niekas nenori. Mes jį tvarkome, prižiūrime ir norime įsiteisinti“, – kalbėjo I. Ciesiūnė.

Anot jos, kadangi bendrija nebuvo atkurta, todėl neišpirkti ir nesuformuoti sklypai turi pereiti į Valstybės žemės fondą.

NŽT vyr. specialistė tvirtino, kad tokia nuomonė nepagrįsta jokiais įstatymais. D. Žardinskienė teigė konsultavusis su NŽT vadovybe ir dar kartą pabrėžė: kol nėra sodų bendrijos, jokių pardavimų negali būti.

„Niekas nepanaikino sodų išplanavimo schemų, niekas nepriėmė sprendimo pardavinėti žemės ūkio paskirties žemę. Pagal šias išplanavimo schemas projektuotojai daro geodezinio matavimo planelius ir sandoriais tvirtina sodus, kurie įteisinami registrų centre“, – kalbėjo D. Žardinskienė.

Siūlė rengti nuotolinį pasitarimą

A. Butkevičius piktinosi, kad taip delsiant nesprendžiama apleistų sklypų problema.

Anot jo, rajono valdžia per tiek metų galėjo apvažiuoti sodų bendrijoms priskirtą teritoriją, ją inventorizuoti, išsiaiškinti, kas įregistruota ir kas – ne, o tuomet perdaryti visą bendrąjį miesto planą ir apleistas vietas išnaudoti tikslingai – investicijoms pritraukti arba gyvenamųjų namų statybai.

Tuo tarpu rajono meras Algirdas Neiberka siūlė kalbėtis racionaliau ir nesisvaidyti kaltinimais, bet ieškoti sprendimo būdų.

„Ar tikrai tai yra savivaldos problema? Seimo nary, Jūs irgi galėjote kažką padaryti. Manau, čia ir įstatymų bazės problema. Domėkimės, kokie sprendimo būdai yra kitur, bet duokite mums teisinį pagrindą pajudėti šiuo klausimu“, – kalbėjo meras.

Kalbėdamos abi pusės keletą kartų paminėjo Aplinkos ministerijos atstovės Žemės ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresn. patarėjos Algės Staniūnaitės-Tonkich pavardę, tik jos nuomonę interpretavo skirtingai. Todėl susitikime dalyvavęs mero patarėjas Kazys Kiaulakis siūlė organizuoti nuotolinį pasitarimą su ministerijos atstove ir visiems kartu išgirsti jos poziciją.

Redakcija ir pati šiuo klausimu kreipėsi į A. Staniūnaitę-Tonkich.

Sulaukėme tokio atsakymo: „Aplinkos ministerija konkrečių situacijų nenagrinėja, todėl negali komentuoti Savivaldybėje vykusių diskusijų. Dėl galiojančio bendrojo plano sprendinių galime tik patvirtinti, kad bendruoju planu vadovautis privaloma ir veiklos galimos tik tokios, kokios suplanuotos. Jei norima keisti veiklų galimybes, turi būti atitinkamai keičiami bendrojo plano sprendiniai. Konkrečių situacijų sprendimų paieška ir priėmimu rūpinasi Savivaldybė, kuri ir turėtų pasakyti, kuria kryptimi eiti ji apsisprendusi“.