Specialistai dėl žiedinių sankryžų privalumų abejonių nepalieka

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors žiedinės sankryžos laikomos saugiausiomis, vis dar atsiranda vairuotojų, kurie nepritaria tokiems eismo sprendimams. Yra manančiųjų, kad tokiems projektams bereikalingai taškomi biudžeto pinigai, kai būtų kur kas paprasčiau eismą reguliuoti šviesoforais.

Visame pasaulyje

Į redakciją paskambinęs „Santakos“ skaitytojas piktinosi Vilkaviškyje, prie autobusų stoties, Vytauto, Statybininkų ir Kapų gatvių sankirtoje, rengiama žiedine sankryža.

– Jūs pasakykite, kas čia per nauja mada tos žiedinės sankryžos? – klausė vilkaviškietis. – Jau vieną nesąmonę Maironio ir Statybininkų gatvių sankryžoje padarė, tai dabar didesnės mašinos ir autobusai per grindinį važiuoja, nes žiedo ribose netelpa. Dar viena bėda – Gedimino ir Birutės gatvių sankryža. Kol nebuvo žiedo, niekada nereikėdavo laukti eilėse – pravažiuodavai nesustodamas. O dabar dar ties autobusų stotimi įrengti sugalvojo. Geriau pastatytų šviesoforą, tai ir pigiau, ir patogiau būtų.

Vyras svarstė, kad Vakarų Europos valstybėse tokių neracionalių sprendimų niekas nedaro, mat žiedinės sankryžos tik gaišina laiką ir trukdo eismui.

Minčiai, kad žiedinės sankryžos Vakarų Europoje nerengiamos, ko gero, paprieštarautų kiekvienas, kuriam teko išvažiuoti bent į artimiausią užsienį – Lenkiją. Mat ten žiedinės sankryžos įrengtos net mažiausiuose miesteliuose. O tie, kas domisi eismo istorija, rastų šaltinių, kad žiedinės sankryžos atsirado netgi anksčiau nei automobiliai – Europoje jų buvo jau XVIII amžiuje.

Visgi šiuolaikinės žiedinės sankryžos, skirtos eismo srautams reguliuoti, pirmą kartą buvo standartizuotos Jungtinėje Karalystėje 1966 m. Nuo tada jos tapo įprastos visame pasaulyje. Lietuvoje modernios žiedinės sankryžos pradėtos diegti nuo 1998 m., o įsitikinus efektyvumu eismo saugumui jos jau baigia pakeisti tradicines.

Juda viena kryptimi

Kodėl mūsų šalyje pastaruoju metu tradicinės sankryžos keičiamos žiedinėmis ir kuo jos pranašesnės už reguliuojamas šviesoforais, paprašėme pakomentuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijos specialistų.

Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento direktorius Aivaras Vilkelis patvirtino, kad žiedinės sankryžos yra saugiausios vieno lygio sankryžos. Jos ypač tinkamos, kai susikertančių kelių eismo intensyvumas yra panašus. Itin didelis eismo saugos lygis pasiekiamas, kai eismas organizuojamas viena eismo juosta.

Valstybinės reikšmės keliuose daugiausia yra įrengta mažųjų žiedinių sankryžų, kurių skersmuo – nuo 26 m iki 50 m. Taip pat populiarios turbožiedinės sankryžos, kurios yra ovalo formos, o važiuojamojoje dalyje eismas vyksta kintamo skaičiaus eismo juostose. Šios sankryžos rengiamos tuomet, kai mažosios žiedinės sankryžos pralaidumo nepakanka ir joje susikerta skirtingo eismo intensyvumo keliai. Jos labai pasiteisina neužstatytose teritorijose, magistraliniuose keliuose.

Nors turbožiedinė sankryža nėra saugesnė už mažąją žiedinę sankryžą, eismas joje saugesnis nei įprastoje keturšalėje sankryžoje arba dviejų eismo juostų žiedinėje sankryžoje.

Eismo įvykių, kuriuose nukentėtų žmonės, žiedinėse sankryžose pasitaiko itin retai. Taip yra dėl to, kad tokiose sankryžose yra mažiau konfliktinių taškų, kuriuose kirstųsi skirtingų eismo dalyvių trajektorijos.

Žiedinėse sankryžose nebūna pavojingų situacijų dėl kelio kirtimo ir posūkio į kairę situacijos, be to, į sankryžą įvažiuojančios, ja važiuojančios ir iš jos išvažiuojančios motorinės transporto priemonės juda tik viena kryptimi.

Keturiskart mažiau

Kodėl vyresnio amžiaus vairuotojai piktinasi žiedinėmis sankryžomis, galima tik spėlioti. Galbūt naujovės jiems nepriimtinos iš principo. Žiedinių sankryžų privalumas – iš toli pamatę vidinę salą vairuotojai atpažįsta ir pasirengia judėti ratu, kuriame pirmumas aiškiai suprantamas visiems eismo dalyviams, iš vairuotojų reikalaujama tik paprastų sprendimų. Privalumas ir tai, kad žiedinėse sankryžose ir jų jungiamuosiuose keliuose – geras matomumas, todėl vairuoti gan paprasta.

Kaip paaiškino ir vaizdžiai schemose atvaizdavo Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento direktorius A. Vilkelis, šviesoforais ar ženklais reguliuojama keturšalė sankryža turi net 32 taškus, kuriuose gali įvykti avarijos. O važiuodami tokia pačia keturšale, bet jau žiedine sankryža, vairuotojai gali susidurti tik aštuoniose vietose. Taigi šiuolaikiškas žiedas, palyginti su įprasta sankryža, eismo įvykių tikimybę sumažina net keturis kartus.

Net jei žiedinėje sankryžoje įvyksta susidūrimas, dėl mažų greičių ir nedidelių skirtumų tarp jų, avarijos nėra sunkios, nes žiedinėje sankryžoje važiuojama lėčiau nei kitose pagrindinių formų sankryžose. Transporto priemonių greitis priklauso nuo išorinio žiedinės sankryžos skersmens, tačiau net ir didelėje greitis išlieka sąlyginai mažas.

Kaina didelė

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyriausiąjį specialistą Vitą Didžbalį taip pat nustebino „Santakos“ skaitytojo pasvarstymai apie žiedines sankryžas, mat jų privalumus patvirtina daugelio šalių patirtis.

Anot V. Didžbalio, nors kai kam gali atrodyti, kad šviesoforu reguliuojamą sankryžą įrengti kur kas pigiau, taip nėra. Standartinės šviesoforu valdomos sankryžos įrengimas kainuoja ne mažiau 50 tūkst. eurų. Būtina įvertinti ir faktą, kad tai – ne vienkartinės investicijos, nes šviesoforams reikia nuolatinės priežiūros, jie genda, dėvisi detalės, patys prietaisai nėra ilgaamžiai.

Ko gero, svarų žodį dėl sankryžų galėtų tarti ir aplinkosaugininkai. Mat oro tarša, kur prie šviesoforų nutįsta automobilių eilės, ypač piko valandomis susidarius transporto kamščiams, itin padidėja. O ir patys vairuotojai supranta, jog degalų stovint ir laukiant, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, sudeginama kur kas daugiau.