Klausimas valdžiai: išlaikyti ar uždaryti?

Eglė KVIESULAITIENĖ

Politikams prabilus apie tai, kad Savivaldybė švaisto pinigus pirties paslaugoms kompensuoti ir to apskritai reikėtų atsisakyti, sukilo šeštadieniais pirtimi besinaudojantys vilkaviškiečiai. Jie žadėjo rengti piketą ir įrodyti, jog žmonėms šios paslaugos labai reikia.

Statyta sovietmečiu

Jei rajono gyventojams lieptume balsuoti, reikia ar nereikia Vilkaviškyje pirties, ko gero, būtų įvairių nuomonių. Tie, kurie namuose turi puikias sąlygas išsiprausti ar net pasikaitinti saunoje, turbūt manytų, kad pirties išlaikymui skiriami Savivaldybės pinigai švaistomi perniek. O tie, kurie namuose neturi vonios, dušo ar tiesiog mėgsta sveikatą stiprinti karštu pirties garu, tikintų, jog tai labai reikalinga paslauga ir bene vienintelė SPA pramoga mūsų rajone.

Prisiminę Vilkaviškio pirties istoriją matytume, kad ji išgyveno ir aukso amžių, ir labai liūdnus laikus. Sovietmečio pabaigoje, kai tuometiniam Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui priklausiusi nauja pirtis atvėrė duris lankytojams, ji buvo labai moderni: su bendromis ir keturvietėmis saunomis, erdviais persirengimo kambariais, poilsio kampeliais, baseinu su kaskadomis ir mažesniais baseinėliais.

Tačiau tokiais pigiai kainavusiais malonumais vilkaviškiečiai džiaugėsi vos kelerius metus. Atėjus privatizacijai pastatą įsigijo keli savininkai, pirtis buvo išdraskyta, patalpos skirtos kitoms reikmėms, o baseinas sulygintas su žeme.

Turi garantuoti paslaugą

Tik vėliau susigriebus, jog namuose patogumų neturintiems rajono gyventojams net nėra kur išsimaudyti, Savivaldybės tarybos sprendimu dalis pirties pastato buvo atpirkta, mat Socialinių paslaugų įstatymas įpareigoja savivaldą garantuoti asmeninės higienos paslaugų organizavimą.

Nors patalpas su pirties įranga Savivaldybė atpirko, reikėjo samdyti įmonę, kuri turėtų leidimą ir darbuotojus, galinčius teikti pirties paslaugą. Todėl buvo paskelbtas viešas konkursas, į kurį atsiliepė vienintelis dalyvis – vietinis verslininkas Jonas Bendoraitis.

Nuo pirties pastatymo dienos šio padalinio vadovo pareigas kombinate ėjęs J. Bendoraitis grįžo į savo ankstesnes „valdas“ ir iki šiol rūpinasi, kad vilkaviškiečiai turėtų galimybę išsimaudyti po dušu, vonioje ar pasivanoti drėgnoje rusiškoje pirtyje. Įmonės pirtininkas ir pirtininkė rūpinasi, kad atskirai vyrams ir moterims skirtos patalpos bei inventorius būtų laiku išvalytas, išdezinfekuotas ir atitiktų įstatymo nustatytas higienos normas.

Kas šeštadienį pirtyje, kuri veikia kone iki vidurnakčio, išsimaudo apie 60 žmonių. Dauguma jų naudojasi garinės pirties teikiamais malonumais, tačiau yra ir tokių, ypač pensinio amžiaus žmonių, kurie maudosi vonioje ar po dušu. Pirties paslaugas teikianti įmonė įsipareigojusi per metus aptarnauti 2100 žmonių.

Paslaugos mokamos

J. Bendoraitis pripažįsta, jog tikrai ne visi pirties lankytojai čia ateina todėl, kad namuose neturi galimybės nusiprausti. Yra ir tokių, kuriems pirtis – tiesiog malonumas, padedantis stiprinti sveikatą ir išlaikyti grožį. Pirties paslaugos mokamos: 1, 5 val. pasikaitinimas rusiškoje pirtyje kainuoja 5 eurus, o pensininkams, neįgaliesiems ir vaikams iki 14 m. – 4 eurus. Pastarieji euru mažiau moka ir už valandos maudymąsi duše ar vonioje, nors kitiems tai kainuoja 4 eurus.

Prieš keletą metų buvo taikoma kitokia sistema. Siekiant, kad išsimaudyti ateitų pastovios gyvenamosios vietos neturintys, asocialiai gyvenantys asmenys, jie buvo įleidžiami su specialiais Savivaldybės išduotais pirties talonais už dyką. Tačiau pirtininkai pastebėjo, jog asocialūs asmenys praustis visai nenori, o savo talonus tiesiog „išgrynina“, juos pigiau parduodami kitiems pirties lankytojams. Todėl tokios praktikos buvo atsisakyta.

J. Bendoraitis neslepia, kad už tiek pinigų, kiek surenkama iš lankytojų, pirtis tikrai neišsilaikytų, o pabranginus paslaugas kai kuriems žmonėms jos taptų nebeįperkamos. Be to, kainos nustatytos atsižvelgus į kitų miestų savivaldybių išlaikomų pirčių įkainius. Todėl likusią sumą, kurios reikia pirties paslaugoms užtikrinti, skiria Savivaldybė.

Kas mėnesį rajono biudžetui tai atsieina vidutiniškai 3 tūkst. eurų. Per metus susidaro tikrai nemaža suma.

Maudosi nenoriai

Ko gero, daugeliui kilo minčių, kad garantuoti higienos paslaugą sunkiai besiverčiantiems žmonėms galėtų neseniai prie Vilkaviškio parapijos įrengta skalbyklėlė su dušais. Ypač jei paslaugai skiriamas lėšas ten nukreiptų Savivaldybė.

Vilkaviškio dekanas Vytautas Gustaitis sakė, jog pirmiausia tektų paskaičiuoti, kokiam žmonių kiekiui reikėtų teikti šias paslaugas, mat parapijos turimos patalpos gan ankštos, jose yra tik dvi dušinės ir tai tikrai negali lygintis su pirtyje teikiamomis paslaugomis. Be to, sudarant sutartį su Savivaldybe, reikėtų gauti aibę dokumentų: licencijų, higienos pasų ir kt.

Parapija ir dabar galėtų numaudyti daugiau norinčiųjų, tačiau reikia pripažinti, kad tie, dėl kurių buvo stengtasi, maudosi nenoriai. Labiau naudojamasi skalbyklėlės paslaugomis.

Sprendžia kaimynai

Kaip gyventojų maudymosi problemas sprendžia kaimyniniai rajonai, teiravomės Šakių ir Marijampolės savivaldybėse.

Už socialinę priežiūrą atsakingas Marijampolės miesto seniūnijos specialistas Mindaugas Mieliauskas sakė, jog jų savivaldybė taip pat savo gyventojams garantuoja asmeninės higienos paslaugą. Tie, kurių mėnesio pajamos neviršija 244 eurų, kartą per savaitę gali maudytis nemokamai, kurių pajamos siekia 366 eurus, turi mokėti šiek tiek daugiau nei eurą, o visi kiti – 10 eurų. To taip pat nepakanka, kad pirtis išsilaikytų. Ją iš savo biudžeto išlaiko Marijampolės savivaldybė.

Tiesa, kaimynų pirtis tikrai negali prilygti mūsiškei. Jokių saunų ten nėra – tik dušai ir vonios.

Šakių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų koordinatorė Virginija Ratkevičienė sakė, kad jų rajone asmeninės higienos teikimo paslauga nėra galutinai išspręsta. Nors Šakiuose ankstesniais laikais pirties būta, vėliau pastatas buvo privatizuotas ir pritaikytas kitoms reikmėms. Tad dabar mieste visuomeninės pirties nebėra. Tie, kurie visiškai neturi kur išsimaudyti, įleidžiami į Šakių savivaldybės išlaikomo Jaunimo kūrybos ir sporto centro baseino dušines.

Akivaizdu, jog kiekviena savivaldybė savaip tenkina savo gyventojų asmeninės higienos ir sveikatingumo poreikius, tačiau jų biudžetams tai atsieina nepigiai.

Ar skirti pinigų Vilkaviškio pirčiai išlaikyti ir ar ši paslauga reikalinga gyventojams, kitais metais spręs jau naujai išrinkta rajono Taryba.

Belieka tikėtis, kad pirties malonumų mėgėjams pavyks įrodyti valdžiai, jog tai – tikrai reikalinga paslauga ir vienintelei šiame regione išlikusiai „valdiškai“ pirčiai neteks užsidaryti.