Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro direktorės, gidės Elenos Savickienės pasiūlyta idėja Vilkaviškiui nusipelniusius ir nuo Holokausto nukentėjusius žmones įamžinti atminimo akmenimis miesto grindinyje sudomino bei suintrigavo. Idėjos autorės paprašėme papasakoti apie šį savo sumanymą.
Mūsų krašto, o dar konkrečiau – Vilkaviškio miesto istorija labai įdomi. Miestas be žmonių negyvena, istorija pati nesikuria – visur svarbus žmogus. Mūsų valstybė nuo senų laikų garsėjo tolerancija, tautų, kultūrų ir religijų įvairove, ne išimtis ir Vilkaviškis. Kitataučiai ir kitatikiai čia kūrė savo gerovę, rūpinosi miestu, šalimi. Deja, ne visi įvykiai pozityvūs. Šį kartą apie tai, kas buvo, ko nederėtų pamiršti ir ką galima įamžinti, – apie Holokausto aukų atminimą.
Lankantis kituose Lietuvos ir Europos miestuose galima pastebėti metalines lenteles grindinyje – tai atminimo akmenys.
1992 metais Kelno mieste Vokietijoje buvo įdėtas pirmasis atminimo akmuo. Ant lentelės idėjos autorius, menininkas Gunteris Demnigas išgraviravo vadinamojo Aušvico nutarimo eilutes, kuriomis SS reichsfiureris Heinrichas Himleris įsakė pradėti Vokietijos teritorijoje gyvenusių romų deportaciją į Aušvico koncentracijos stovyklą. Po dvejų metų menininkas išgraviravo pirmąsias plokšteles konkretiems žmonėms – ant jų buvo užrašyti vardai, pavardės, gimimo bei mirties metai ir žūties vieta. Dar po metų šie atminimo ženklai atsidūrė Kelno miesto šaligatviuose, taip pradėdami meninį projektą, tapusį memorialu po atviru dangumi.
Atminimo akmenys – tai šaligatviuose ar gatvių grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas. Šiuo metu pasaulyje įmontuota daugiau nei 60 000 atminimo ženklų, kartu jie sudaro didžiausią memorialinį muziejų po atviru dangumi. Atminimo akmenys išvežtus į koncentracijos stovyklas, sušaudytus masinių žudynių vietose, nukankintus kalėjimuose ar kitaip per Holokaustą nukentėjusius asmenis simboliškai grąžina į miestų ir miestelių erdves, kuriose jie gyveno, mokėsi ar dirbo, taip primindami, kad per masines žudynes nukentėjo ne abstraktūs skaičiai, bet konkretūs žmonės.
Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo projekto pradžios, atminimo akmenų galime rasti daugiau kaip dvidešimtyje valstybių. Lietuva buvo 21-oji šalis, kurioje įgyvendinama ši iniciatyva.
Manau, kad atėjo laikas atminimo akmenims Vilkaviškio mieste. Labai norėtųsi sužinoti miestiečių ir mūsų miesto istorija besidominčių žmonių nuomones, kurie vilkaviškiečiai, nukentėję nuo Holokausto, yra verti įamžinimo. Apie tuos, kuriuos žinome, galime surinkti informaciją, ja pasidalyti su kitais ir taip išsaugoti kažkada čia gyvenusių žmonių atminimą. Juk tautybė neturi reikšmės, svarbiausia – žmogus ir jo padaryti darbai.
Elena SAVICKIENĖ
Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.