„Mano eilėraščiai neturi pavadinimo. Aš juos tiesiog numeruoju“, – sako Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse pirmos vietos diplomą ir Valdemaro Kukulo premiją pelniusi virbalietė Ieva MILERYTĖ.
119.
Iš manęs. Manyje. Švelniai aplinkui.
Kaip gėlių pumpurai. Prasiskleidžia.
Samanomis minkštai apauga.
Prigula ir atsargiai vedžioja pirštais.
Nusnausti be laiko.
Rasa apsėda ir sunku pakilti drugeliams.
Manyje. Iš manęs.
Sprogsta pumpurais.
Nusėda saulė ir rasos lašeliai.
Ten šilta.
Šerkšno ten nėra.
Teka uogos ir sirpsta vanduo.
Ir laumė manyje šoka.
Ji apžiūrinėja kitos laumės rankas.
Pirštus. Plaukelius.
Iš manęs teka uogos.
Ir vanduo ten sirpsta.
Ir laumės liūliuoja viena kitą.
120.
Mirtis turi savo kvapą.
Tarė Tolstojus išrovęs kojos plauką.
Kraujas metalo skonio.
Gėrė arbatą ir pasakojo Sun Tzu.
Kernagis teleportavosi ir grojo gitara.
O keliavimas laiku dar vis neegzistavo.
Ateitį mes įsivaizdavome kitokią.
Manėm arbatą gersime metalo skonio.
Mirsim sulaukę savo palikuonių palikuonių.
Gal spurgos nebeegzistuos.
O dviračiai nebelies žemės.
Ir visos pasakos nebesibaigs taip tobulai.
Sniegas bus šiltas o vėjas lėtas.
Kažkas kampe parašys knygą.
Tik niekas jų nebeskaitys.
124.
Žole apaugo mano akys
Išsigandusių gentis
Šlovino mane ir ignoravo
Kvaila aš kad kvėpuoju
Nekaltinu kitų savimyliškų žodžių
Aš kojų kilimėlis
Ir ką jūs iš manęs padarėt?
Išsigandusių gentie.
Juokiatės ir žaidžiat ir bijote padėti
Einat kartu koja į koją
Ir klausiate kaip sekas giminaičiams.
Aptemsta akys man žole apaugę
Einu koja į koją ir klausiu
Kaip sekas jūsų giminaičiams.
Kvaila aš kad kvėpuoju.
131.
Mano velnias mirtinai nusigėrė
Ir nustojo sekti mano pėdomis.
Mano velnias mirtinai nusigėrė
Ir apako pakelėj į pragarą
Namo
Mano velnias išdykutis
Nusigert jam nepakako
Rūkė pypkę ir laukė maro.
Mano velnias neštas ir pamestas
Pažasty jo vaikas
Vaiko galvoj
Mano velnias mirtinai nusigėrė
Ir apako sekdamas mano pėdomis.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.