„Motorinuko“ vairuotojas pasigedo aiškumo

Ar reikia drausti seną motorinį dviratį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu? Ar tokiai transporto priemonei būtina techninė apžiūra? Šiuos klausimus norėjo išsiaiškinti nuo sovietinių laikų „motorinuku“ važinėjantis „Santakos“ skaitytojas.

Baiminasi pareigūnų

Vyras laiške redakcijai pasakojo, jog jo motorinis dviratis sovietiniais laikais buvo pagamintas Rygoje (Latvija). Ši transporto priemonė esanti tiesiog puiki ir labai gaila, kad dabar tokių jau niekas negamina. Nors nebedaug žmonių turi išlaikę šitokius senus „motorinukus“, vis dėlto aktualu žinoti, kokie reikalavimai taikomi jų savininkams.

„Santakos“ skaitytojas savo „motorinuku“ dar važinėja, tačiau baiminasi akistatos su pareigūnais. Mat nėra įsitikinęs, ar važinėjant tokia transporto priemone reikia konkrečios kategorijos vairuotojo pažymėjimo, ar privalu atlikti techninę apžiūrą.

Vyras sakė domėjęsis civilinės atsakomybės draudimo kainomis ir labai nustebęs, jog drausti motorinį dviratį kainuoja tiek pat kaip automobilį. Be to, rajono gyventojui rūpėtų, ar jo transporto priemone galėtų važinėti penkiolikmetis anūkas, mat šiam tai labai knieti.

Senjoras nurodė, kad jo motorinis dviratis išvysto maksimalų 40 km/h greitį, variklio galingumas – 1 kW, o darbinis tūris – 45 cm³.

Vyras tvirtino internete radęs informacijos, jog transporto priemonių, kurių variklio galingumas neviršija 1 kW, nereikia nei drausti, nei pristatyti į techninę apžiūrą. Tačiau jo pažįstamas, važinėjantis analogiška transporto priemone, turėjo karčios patirties, kai sustabdę policijos pareigūnai šių dokumentų pareikalavo.

Mopedai – ne dviračiai

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkas Rolandas Gylys sakė, kad reikalavimai, keliami motorinių dviračių transporto priemonių eismui, priklauso nuo jų techninės charakteristikos. Jei motorinio (elektrinio) dviračio maksimalus greitis nesiekia 25 km/h, o variklio galia iki 1 kW – nei techninės apžiūros, nei civilinės atsakomybės draudimo juo važiuojant nereikia. Tokią transporto priemonę būtų galima vairuoti ir penkiolikmečiam „Santakos“ skaitytojo anūkui, neturinčiam teisės vairuoti motorines transporto priemones.

Tačiau redakcijai pateikta senjoro transporto priemonės charakteristika rodo, kad pagal Kelių eismo taisyklių apibrėžimą vadinamasis „motorinukas“ patenka ne į motorinių dviračių, o į mopedų klasę. Šiai priklauso paprastieji mopedai, išvystantys iki 45 km/h greitį, vadinamieji elektriniai „čioperiai“, pasiekiantys iki 40 km/h greitį, ir elektriniai paspirtukai, galintys važiuoti ne didesniu nei 35 km/h greičiu.

Reikia pažymėjimo

Tokioms transporto priemonėms keliami visai kitokie reikalavimai nei motoriniams dviračiams. Mopedų vairuotojai privalo turėti AM arba bet kurios kitos kategorijos vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonė turi būti ženklinta valstybiniu numeriu, drausta privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu ir perėjusi techninę apžiūrą.

Mopedų kategorijai priklauso transporto priemonės, kurios išvysto 25–45 km/h greitį, o variklio galia – nuo 1 kW iki 4 kW. Jomis važiuojantys asmenys privalo dėvėti apsauginius šalmus.

Tiesa, mums parašiusio skaitytojo mopedą galėtų vairuoti ir jo anūkas, mat šios kategorijos transporto priemones galima vairuoti nuo 15 metų. Tam būtina įgyti teisę vairuoti ir turėti AM kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

Kainos skiriasi

Vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo kaina priklauso nuo daugelio rodiklių, o ne vien nuo transporto priemonės vertės. Tad visai gali būti, kad tiek automobilį, tiek mopedą vairuojantis asmuo už civilinį draudimą mokės labai panašią sumą.

Draudėjai privalomojo draudimo kainas apskaičiuoja pagal turimus algoritmus, kurie yra konfidenciali kiekvienos bendrovės informacija. Paprastai privalomojo draudimo kaina apskaičiuojama pagal tris stambius informacijos blokus: transporto priemonės charakteristiką (markė, modelis, gamybos metai, galia ir kt.), vairuotojo charakteristiką (stažas, amžius, lytis) bei drausmingumą (eismo įvykių skaičius ir dažnis, nuostolių dydis) ir draudimo sąlygas (galiojimo laikotarpis ir teritorija, ar transporto priemone naudosis kiti vairuotojai bei kt.).

Tad nenuostabu, kad tam pačiam vairuotojui, įsigijusiam, pavyzdžiui, 2001 m. gamintą „Audi A4“, draudimo kaina gali būti didesnė nei tuo atveju, jeigu žmogus įsigytų 2005 m. „Opel Vectra“. Arba tos pačios markės ir pagaminimo metų transporto priemonės draudimas skirtingiems vairuotojams skirsis nemaža suma.

Nustatydamos kainą draudimo įmonės remiasi savo turimais duomenimis ir pačių prisiimamą riziką, nustatydamos įmokos dydį. Todėl skirtingose bendrovėse tas pats vairuotojas už tos pačios transporto priemonės draudimą mokės skirtingai.