Mainų programos naudingos jaunimui

Eglė KVIESULAITIENĖ

Beveik metus Vilkaviškyje gyvenęs ir mokyklą čia lankęs meksikietis atsisveikino su naujaisiais bičiuliais ir grįžęs į gimtinę jau spėjo artimiesiems išpasakoti įspūdžius iš mažos, jam neįprastos šalies. O jaunimo mainais tarp šalių besirūpinantis „Rotary“ klubas neabejoja, jog dar ne kartą mūsų rajone mokysis užsieniečiai vaikai, juolab kad mūsiškiams taip pat verta pasinaudoti tokiomis galimybėmis.

Iš kito žemyno

Kai mokslo metų pradžioje Vilkaviškyje atsirado kiek tamsesnio gymio jaunuolis, vietinius gyventojus bandantis kalbinti angliškai, daugelis net neįtarė, jog paauglys atvyko net iš kito žemyno, o jo gimtoji kalba – ispanų. Tačiau netrukus nedidelį miestą apskriejo žinia, kad „Aušros“ gimnazijoje visus mokslo metus mokysis meksikietis berniukas egzotišku vardu Karlosas Vargasas Lagunas (Carlos Vargas Laguna). Jis buvo trečiasis mūsų rajone gyvenęs ir mokęsis užsienietis, atvykęs į Vilkaviškį pagal „Rotary“ moksleivių mainų programą.

Kaip sakė už jaunimo mainus Vilkaviškio „Rotary“ klube atsakingas Linas Dubickas, pastaruosius penkerius metus kasmet į Lietuvą per šią organizaciją atvyksta apie 10 jaunuolių iš įvairių pasaulio valstybių. Tiek pat 15–16 metų amžiaus paauglių iš mūsų šalies metams išvyksta mokytis į užsienį. Kiekvienas norintis išvykti informacijos apie tarptautinius jaunimo mainus gali rasti interneto puslapyje www.youthexchange.lt .

Įsipareigoja šeima

Nors išvykti norėtų ne vienas, sudėtingiausia tai, kad per mainų programą į užsienį išvykstančio jaunuolio šeima bei vietinis „Rotary“ klubas turi priimti užsienietį savo mieste: surasti svečiui gyvenamąją vietą ir šeimą, kuri jį maitins ir globos, tinkamą mokyklą, taip pat – pasirūpinti atvykėlio užimtumu.

Tad šiais mokslo metais į Meksiką mokytis išvykusio vilkaviškiečio Povilo šeima turėjo priimti iš šios šalies atvykusį Karlosą: maitinti, vežti į mokyklą, rūpintis jo laisvalaikiu. Taip pat reikėjo išklausyti specialius mainų programos kursus, skirtus „įtėviams“.

Kadangi visus mokslo metus rūpintis užsieniečiu ir garantuoti jam kokybišką priežiūrą bei laisvalaikį yra sudėtinga, Povilo tėvams sutiko patalkinti dar trys vilkaviškiečių šeimos. Tad iš viso Karlosui teko gyventi keturiose „įtėvių“ šeimose.

L. Dubickas pripažino, jog priimti vaiką iš kitos šalies nėra taip paprasta. Mat yra ir kalbos, ir kultūrinis barjerai, svarbūs ir finansiniai dalykai. Kita vertus, šeima, kuri priima žmogų iš kitos šalies bei kultūrinės aplinkos, o ypač vaikai, turi naudos: patobulina užsienio kalbos žinias, praplečia akiratį, užmezga kontaktus su kitame žemyne gyvenančiais žmonėmis.

Nors „įtėviai“ užsieniečiui suteikia pastogę ir maistą, „Rotary“ klubas atvykėliui skiria tam tikrą sumą pinigų – vadinamuosius dienpinigius. Tokia pati sistema sukurta ir kitose užsienio šalyse, į kurias per „Rotary“ organizaciją vyksta lietuvių vaikai.

Stebino skirtumai

Prisitaikyti mūsų šalyje, o ypač nedideliame mieste, iš Tolukos, kurioje yra apie 2 mln. gyventojų, atvykusiam meksikiečiui Karlosui nebuvo paprasta. Mat lietuviai jam pasirodė šalti, uždari ir mažai bendraujantys, be to, daugelis gatvėje sutiktų žmonių nekalbėjo angliškai, o bendraamžiai, nors ir mokėjo kalbą, nedrįso bendrauti. Vis dėlto greitai situacija pasikeitė, mat nedrąsūs klasės ir mokyklos draugai apsiprato, po truputį „įsibėgėjo“, susidraugavo su užsieniečiu.

Karlosui Lietuvoje teko apsiprasti ne tik su pustuštėmis, jo požiūriu, gatvėmis, kitokiu maistu, bet ir iškęsti itin šaltą žiemą. Vaikinas juokavo, kad Meksikoje žiemą taip pat būna nešilta, tenka dėvėti striukę ir šiltesnius batus, tačiau šiltą kepurę, pirštines ir šaliką jis įsigijo pirmą kartą gyvenime.

Meksikietis pirmąkart išvydo šildymo sistemą ir radiatorius, mat jo namuose to nėra. Karlosas pasakojo, jog Meksikoje retkarčiais temperatūra irgi nukrenta žemiau nulio, netgi iškrenta sniego, o namuose tokiomis dienomis būna šaltoka. Tada kambaryje tenka dėvėti striukę.

Žavėjo saugumas

Tačiau apsipratęs su kultūros ir klimato skirtumais Karlosas tvirtino, kad Lietuvoje jam labai patiko. Ir jei ne sunki lietuvių kalba, kurios jį mokė specialiai paskirta mokytoja, meksikietis mielai sugrįžtų čia gyventi.

Ypač Karlosą sužavėjo maži atstumai, saugumas ir demokratija, kurią pajuto net tėvų ir vaikų santykiuose. Lietuvoje tėvai su vaikais bendrauja kaip su lygiateisiais šeimos nariais, paiso jų nuomonės, nesielgia diktatoriškai, o Meksikoje vaikai besąlygiškai turi paklusti tėvų nuomonei.

Gimtinėje į mokyklą, būrelius ar pas draugus Karlosą visuomet lydi tėvai, mat vienam vaikščioti gatvėmis nėra saugu. Tad atvykęs į Lietuvą meksikietis nesitikėjo, jog galės vienas vaikščioti kur panorėjęs, savarankiškai vykti į mokyklą ar net į kitą miestą. Kai jį globojanti vilkaviškiečių šeima pasiūlė į mokyklą važiuoti dviračiu, vaikinas sutriko ir išsigando.

Tik artimiau susipažinęs su miestu, pasivaikščiojęs gatvėmis jis įsitikino, kad gali jaustis visiškai saugus ir drąsiai eiti kur panorėjęs netgi vėliu paros metu. Meksikietis savarankiškai važiuodavo į Vilnių, kur kitoje šeimoje buvo apsistojęs jo pažįstamas, taip pat atvykęs pagal „Rotary“ jaunimo mainų programą.

Karlosas sakė, kad jam, sugrįžusiam iš saugios Lietuvos, bus sunku vėl būti budriam, atsargiam. Taip buvo ir jo seseriai, kuri prieš keletą metų per mainų programą viešėjo Vokietijoje. Grįžusi namo sesuo bandė protestuoti prieš nuolatinę tėvų priežiūrą, bet, pasak vaikino, tėtis greitai ją „nuleido ant žemės“, priminęs, kad Meksika – ne Europa.

Rūpinasi klubas

Pasak L. Dubicko, Karlosas „Rotary“ klubui kėlė mažiausiai problemų, mat jaunuolis buvo draugiškas, atviras, lengvai prisitaikantis ir džiaugėsi bet kokia nauja patirtimi. Nors daug kas kardinaliai skyrėsi nuo jam įprasto pasaulio, K. V. Lagunas niekuo nesiskundė ir visada šypsojosi. Net šaltibarščius jis valgė nesiraukydamas, pietaudavo mokykloje ir drauge su bendraamžiais linksniuodavo Lietuvos sveikatos apsaugos ministro, ugdymo įstaigose uždraudusio viską, kas skanu, pavardę.

Kiek kitokios patirties klubo nariai turėjo su anksčiau viešėjusiais jaunuoliais iš JAV. Iš svajonių šalimi vadinamo krašto atvykę moksleiviai buvo įnoringi, ne visada patenkinti tuo, ką jiems siūlė lietuviai, o vienas net neišbuvo viso sutarto laiko.

Tiek užsieniečius globojančios šeimos, tiek „Rotary“ klubas rūpinasi, kad svečiai mūsų šalyje laisvalaikį praleistų kuo turiningiau, pamatytų kuo daugiau ir išsivežtų kuo geresnius įspūdžius apie Lietuvą ir jos žmones. Tad iš kito kontinento atvykusiems paaugliams siūloma drauge keliauti ne tik po mūsų šalį, bet ir Vakarų Europą. Vis dėlto brangesnes laisvalaikio pramogas finansuoja tikrieji jaunuolių tėvai.

Karlosas ne kartą buvo nuvykęs į Lenkiją, slidinėjo, susitiko su kitais „Rotary“ klubų nariais, taip pat leidosi į poros savaičių turą po Europą. O atsisveikindami „rotariečiai“ vaikinui dovanojo skrydį virš Lietuvos oro balionu.

Atsirado brazilas

„Aušros“ gimnazijos direktorius Arūnas Serneckas pripažino, jog į mokyklą atvykus užsieniečiui tenka prisitaikyti ir vaikams, ir mokytojams, mat ne visi pedagogai kalba angliškai. Tačiau bendruomenė stengėsi įtraukti svečią į savo veiklą, ir tai puikiai pavyko.

Vis dėlto direktorius su šypsena prisimena įvykį, kai į jo kabinetą įbėgęs technologijų mokytojas išsigandęs pareiškė, kad jo pamokoje atsirado brazilas. Tada direktorius bandė nuraminti kolegą, jog šis kažko nesupratęs, nes mokykloje mokosi meksikietis. Vis dėlto mokytojas nusivedė direktorių į klasę ir parodė, kad šalia meksikiečio Karloso stovi egzotiškos išvaizdos brazilas.

Netrukus paaiškėjo, jog pas Karlosą į svečius atvyko kitas pagal mainų programą Lietuvoje besimokantis vaikinas iš Brazilijos ir meksikietis jį tiesiog atsivedė į pamokas. Tad antrą užsienietį gimnazija turėjo vos kelias pamokas.

Abipusė nauda

L. Dubickas įsitikinęs, kad tokie jaunimo mainai labai naudingi ne tik šeimoms, kurios išleidžia savo vaikus ar priima užsieniečius, bet ir ugdymo įstaigoms, visai bendruomenei. Mūsų jaunimas, išvykęs į svetimą šalį, praplečia akiratį, susipažįsta su kitokiais žmonėmis, mokymo sistema, vaikai tampa tolerantiškesni, savarankiškesni, išmoksta užsienio kalbų.

Mūsų miesto bendruomenė turi galimybę pabendrauti su kitos kultūros atstovais, prisimena primirštą užsienio kalbą. Žmonės stengiasi būti svetingi, kuo geriau pristatyti savo šalį. Tad „Rotary“ klubai ir toliau tęs moksleivių mainų programą, o jaunimą skatina būtinai pasinaudoti tokia galimybe.