Mirusiųjų miestai lieka be medžių

Eglė MIČIULIENĖ

Ne tik kaimuose, bet ir miestuose gyvenantys žmonės nori žalumos, medžių, gamtos. Tačiau ten, kur ilsisi mirusieji, medžiai tyliai, niekam nematant, naikinami.

Nurudo lapai

Gižų seniūną Romą Kučiauską šią vasarą nustebino žaliuoti nenorintys kai kurie didieji gyvenvietės kapinių medžiai. Vešlūs ąžuolai, keletas šimtamečių liepų atrodė lyg ko nusigandę, nurudo ir susisuko dalis lapų. Ruduoti ėmė ir tarp kapų kerojančios gražios pušies šakos.

R. Kučiauskas iškart įtarė, kad kažkas tyčia sugalvojo tyliai numarinti kapinių želdinius.

„Rundančius medžius pastebėjau jau prieš gerą mėnesį. Atsinešiau šluotelę, pašlavinėjau aplink šaknis ir radau išgręžiotas skyles. Gaila žiūrėti… Pats saugau tuos ąžuolus, darbininkams draudžiu judinti – medžių mūsų kapinėse nėra labai daug. Prastesnius juk išpjovėme, tačiau palikome vertingus, gražius. Bet kažkam užkliuvo… Vienas kitas gyventojas kartkartėmis pasiskųsdavo dėl nulūžusios šakos ar krentančių lapų. Bet kas taip pasielgė – dabar, matyt, neatrinksi“, – apgailestavo seniūnas.

Šaknyse išgręžioja skyles

Medžių naikinimo metodas, kuriuo pasinaudota ir Gižų kapinėse, it maras plinta įvairiose Lietuvos kapinėse. Niekam nematant atėjęs piktavalis pragręžia medžio šaknį, į ertmę pripila chemikalo, tada šaknį užkapsto žemėmis. Per kurį laiką chemija įveikia medį ir šis ima džiūti.

Seniūnas čia pat parodė naikintojo paliktus pėdsakus: atžėrus žemes nuo keleto medžių šaknų, jose žiojėjo apvalios skylutės. Vieną iš jų tebesėmė klampus, chemikalais smirdintis skystis: buvo sunku suprasti, ar medis išskiria syvus kovodamas su chemija, ar kažkas vėl šviežiai buvo įpylęs nuodo.

„Gal dar kuris atsilaikys, išgyvens… – į medžių viršūnes žvalgėsi seniūnas. – Šios liepos dar baudžiavos laikais sodintos, jų alėja ėjo nuo pat bažnyčios. Jei nudžiūdavo liepaitė, baudžiauninkai rykščių gaudavo! O dabar požiūris pasikeitė, medžio nebemylime. Paliks kapus plynus – nebebus kur gegutei ar lakštingalai nutūpti. Bet mes nepasiduosime, pasodinsime pakraščiuose ąžuoliukų, liepaičių. Žinoma, jie neatstos šimtamečių medžių, bet vis tiek žaliuos.“

Prigalvoja įvairių būdų

Vilkaviškio rajono savivaldybės ekologas Darius Bunikis patvirtino, kad jam jau anksčiau tekę išduoti leidimų nupjauti džiūstančius medžius, sunaikintus minėtu metodu. Prieš keletą metų nemažai didžiulių medžių buvo masiškai nudžiovinta senosiose Vilkaviškio kapinėse, kitose rajono vietovėse pasitaikė pavienių atvejų.

Anot ekologo, iš pradžių Vilkaviškio kapuose kažkas mėgino numarinti gražią liepą, plačia juosta apipjaudamas kamieno žievę. Medis dar bandė augti, žaizda užsitraukinėjo, bet įsimetė puvinys ir liepą teko nupjauti. Vėliau prasidėjo skylių gręžiojimas šaknyse ir chemikalų pylimas.

„Sunku tokius žmones sučiupti, nebent kažkas pamatytų ir praneštų. O nepagautas – ne vagis. Bet gera žinia yra: Savivaldybė rengiasi įsigyti mobilių vaizdo kamerų ir įtaisyti tam tikrose vietose, nes reikia pričiupti ne tik medžių naikintojus, bet ir šiukšlintojus, kurie veža į kapines įvairias komunalines atliekas. Žmonės nenori medžių kapinėse. Nuo ąžuolų krenta gilės, nuo liepų – lipčius, byra lapai, teršia paukščiai. Visi pyksta, ypač pagyvenę žmonės, kurie kaip tik, rodos, turėtų mylėti medžius ir juos saugoti. Keistas požiūris – kapinės be medžių atrodo nykios. Juk senosios lietuvių kapinaitės niekada nebuvo plynoje vietoje, visuomet – tarp medžių. O dabartinė karta prieš medžius nusiteikusi. Dėl to karai ir prie daugiabučių kyla: kažkas nori žalumos, pavėsio, o kažkam šakos langus užstoja, mašalai veisiasi ar lapai erzina…“ – kalbėjo ekologas.

Etnologai pasmerktų

Suprantama, jei kapinėse augantis medis išpuvęs, jei kelia pavojų ar jo šaknys iškilnoja paminklus, tokiu atveju augalo niekas nesaugo ir rekomenduoja šalinti. Tačiau Gižų kapinėse augę medžiai jokios grėsmės niekam nekėlė – tik barstė nelemtus lapus.

Vis dėlto taip dažnai į užsienį lygiuotis mėgstantys lietuviai galėtų pasižvalgyti ir po kapines svečiose šalyse. Vokietijos, Prancūzijos, net ir netolimų mūsų kaimynų estų kapinės dažnai primena parkus, ir veši ten ne plastmasinės gėlės ant betoninių antkapių, o šimtmečius skaičiuojantys medžiai.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog lietuviai kadaise tikėjo, kad kapinėse medį nukirtusio žmogaus laukia nelaimė: juk medžiuose mirusiųjų sielos gyvenančios. Etnologai aiškina, jog kapinių medis – tai kelias į dausas. Žmonės sodindavo medžius gedėdami artimųjų, taip norėdami įprasminti jų atminimą.

Gaila, kad betonas tapo gražiau už nukritusius lapus, kad žmogus mieliau renkasi plyną lauką, o ne jaukų pavėsį. Gal kada nors požiūris vėl pasikeis, tik gaila, jog senųjų medžių kapinėse bus nebelikę.