Jubiliejų atšventęs bitininkas džiaugiasi nuveiktais darbais

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškietis Jeronimas Vytautas Kielius neseniai atšventė 90 metų jubiliejų. Didžiąją dalį savo gyvenimo bitėms paskyręs vyriškis įnešė nemažą indėlį ir į Lietuvos bitininkystės istoriją.

Trūko patirties

Nedidelio ūgio ir visada besišypsantis bičių mylėtojas – taip dažniausiai J. V. Kielių apibūdina jo bičiuliai. Kad šio žmogaus gyvenime bitės vaidina svarbų vaidmenį, galima suprasti vos užėjus į jo kambarį. Čia ant sienos kabo tapyti mėgusio sūdaviškio agronomo Kazimiero Naujokaičio paveikslas, kuriame daugybės avilių fone pavaizduotas pats neseniai devyniasdešimtmetį atšventęs senolis. Greta kabo ir keletas už bitininkavimą skirtų diplomų bei padėkos raštų. Vos atvykusius svečius guvus ir linksmas vyriškis kviečia pavartyti nuotraukų albumus, kuriuose užfiksuota daugybė jo bitininkavimo akimirkų. Žvelgiant į nuotraukas darosi aišku, jog šis žmogus bitėms išties atidavė visą savo gyvenimą.

Paskutinį kartą pas savo laikomas bites J. V. Kielius lankėsi šį pavasarį. Būtent tada suėjo lygiai 70 metų, kai jis bitininkauja. Iškopinėjęs paskutinį medų garbaus amžiaus vyriškis nusprendė visas 80 turėtų šeimų perleisti taip pat bitininkaujančiam anūkės vyrui. Vilkaviškietis džiaugėsi, kad ilgus dešimtmečius puoselėtą bičių ūkį atidavė į geras rankas.

Pats J. V. Kielius pasakojo, jog bitininkauti pradėjo būdamas 19 metų amžiaus. Tada dar tik būsimos žmonos namuose žydėjo daugybė vyšnių, o aplink jas dūzgė tūkstančiai bičių. Vilkaviškietis nutarė ir pats jų įsigyti. Pirmuosius du avilius su bitėmis vyras parsivežė arklių traukiamu vežimu. Tačiau tuomet buvo toks nepatyręs, kad neužkišo lakų, per kurias kratomos bitės pradėjo lįsti lauk. Geluonių teko paragauti ir jam pačiam, ir arkliams. Prireikė šiuos iškinkyti ir palaukti vakaro, kol suerzintos bitės sulindo į avilius miegoti, o tada jau tinkamai transportuoti gyvąjį krovinį.

„Grįžęs namo pasikviečiau patyrusį bitininką ir paprašiau jo pamokyti mane, kaip tinkamai elgtis su bitėmis. Nors mano senelis užsiiminėjo drevine bitininkyste, aš pats net avilio iki tada nebuvau matęs! Pamenu, kaip tas žmogus įdavė į rankas dūminę ir liepė pūsti dūmus. O aš, kaip visiškas neišmanėlis, juos ėmiau pūsti ne į bites, o į jį. Bitės tada sukilo ir ėmė mane pulti. Laimei, šalimais buvo kūdra, į kurią aš įšokau ir taip išsigelbėjau nuo skaudžių gylių“, – su šypsena pirmuosius bitininkavimo žingsnius prisiminė J. V. Kielius.

Išsiskyrė iš visų

Garbaus amžiaus pašnekovas pasakojo, kad kolektyvizacijos Lietuvoje pradžioje laukai buvo nualinti, tad ir bitės nešdavo tik po nedidelį kiekį medaus. Bitininkai džiaugdavosi, jei iš vienos šeimos prisukdavo bent 10 kg produkcijos. Vėliau, prasidėjus kolūkių laikotarpiui, laukuose imta vykdyti sėjomaina, didėjo ir bičių nešamo medaus kiekiai.

„Jau vėlesniais laikais kolūkiui priklausė didžiuliai raudonųjų dobilų plotai. Kolūkio pirmininkas dažnai prašydavo manęs, kad ten nuvežčiau savo bites. Ir jam gerai, o ir man didelė nauda iš to. Vežioti avilius buvo nepatogu, tad ėmiau daryti bitides. Iš viso jų esu pagaminęs šešias, o didžiausioje tilpo net 32 šeimos. Viena bitidė, talpinanti 16 šeimų, buvo išskirtinė – zigzaginė. Visi ja stebėjosi“, – pasakojo pašnekovas.

J. V. Kielius nuolat pasižymėjo inovatyvumu ir visada išsiskyrė iš kitų to laiko bitininkų. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo gaminti bičių duonelę, kai pats sugalvojo ir susikonstravo tam reikiamą įrangą, o rajone pirmasis ėmė gaminti vaško plokšteles, vadinamas vaškuolėmis. Vilkaviškietis taip pat garsėjo ir bičių motinėlių veisimu.

„J. V. Kielius net buvo išradęs metodą, pagal kurį motinėles apvaisindavo tik atrinktais tranais. Jis, ko gero, buvo pirmasis praktikas Lietuvoje. Anksčiau mūsų šalyje dirbo keletas žinomų teoretikų, tačiau visi jie kreipdavosi į mūsiškį bitininką, kuris vykdė daug bandymų, įdiegė nemažai naujovių. Verta paminėti, kad J. V. Kielius kurį laiką bendradarbiavo su kitu garsiu mūsų rajono bitininku Severinu Adomavičiumi, suteikusiu jam nemažai vertingų pamokymų. Tuo tarpu su pačiu J. V. Kieliumi konsultavosi daugybė žinomų mokslininkų. Tarp jų – ir buvęs Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Jonas Balžekas. J. V. Kielius visada išsiskyrė savo gerumu. Jei kam per žiemą žūdavo bičių šeima ar dingdavo motinėlė, visi žinojo, kur kreiptis“, – gražių žodžių neseniai devyniasdešimtmetį atšventusiam vilkaviškiečiui negailėjo rajono Bitininkų draugijos vadovas Sigitas Jašinskas.

Pats J. V. Kielius prisiminė, kad pas jį prašyti bitės motinėlės kadaise buvo atvykęs ir dabartinis anūkės vyras Arūnas Rinkevičius, kuriam jis neseniai ir perleido visą savo bityną. Tuomet abu vyrai vienas kito dar nepažinojo.

Respublikiniai laimėjimai

Nors su bitėmis prabėgo kone visas J. V. Kieliaus gyvenimas, tačiau tikroji jo profesija – siuvėjas. Per šį amatą vyriškis susirado ir žmoną.

„Būsima žmona pasikvietė mane, kad pasiūčiau kažkokį drabužį. Nuėjau pas ją darbo atlikti ir pasilikau visam laikui“, – juokėsi devyniasdešimtmetis.

Jis teigė galėjęs pasiūti bet ką – nuo kojinių iki kostiumo. Vis dėlto nagingas vyriškis pagal profesiją Vilkaviškio siuvimo fabrike dirbo tik kurį laiką. Teko padirbėti ir prie automobilių remonto, ir net staliumi mokykloje. Nė vienas darbas niekada vilkaviškiečiui netrukdė kartu laikyti ir bičių, kurių skaičius nuolat augo.

Bityną J. V. Kielius buvo užveisęs prie Grigaičių miško, netoli Sūdavos kaimo. Ten vyravusios tvarkos kadaise galėjo pavydėti bet kuris šalies bitininkas. Ne veltui pažangiausių šalies bitynų konkursuose vilkaviškietis buvo laimėjęs net keturias pirmas vietas ir po kartą tapo antros bei trečios vietos laimėtoju. Be to, šiame bityne anksčiau nuolat vykdavo įvairios šių darbščių vabzdžių laikytojų šventės.

Kurį laiką kartu su tėvu bitininkavo ir sūnus Algimantas. Vis dėlto dėl sveikatos problemų jis buvo priverstas atsisakyti šio pomėgio, tačiau visiškai nuo bičių neatitrūko. Kaip pasakojo S. Jašinskas, Algimantas beveik visiems rajono bitininkams gamina vaškuoles, spaudžia vašką, iškulia bičių duonelę.

„Į jį pagalbos kreipiasi ne tik mūsų, bet ir kitų rajonų bitininkai, net kaimyninės Lenkijos atstovai. Algimantas niekada neatsisako padėti. Jis – didžiulis mūsų krašto bitininkų turtas“, – gražių žodžių apie J. V. Kieliaus sūnų negailėjo rajono Bitininkų draugijos pirmininkas.