Ilgaamžiškumo paslaptis – įvairiapusė veikla

Andrius GRYGELAITIS

Ilgametis pedagogas, Rumokų bandymo stoties vyresnysis mokslo darbuotojas, knygų sudarytojas, mokslinių straipsnių autorius – visa tai rajono gyventojams puikiai pažįstamo Modesto Vizgirdos pasiekimai. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus vyras nesiskundžia veiklos trūkumu.

Domisi aktualijomis

Tikrasis M. Vizgirdos gimtadienis – lapkričio 19 d., tačiau gimimo liudijime įrašyta sausio 3 d. data. Anot vyriškio, daugelio jo kartos žmonių tikroji gimimo data nesutampa su ta, kuri užfiksuota dokumentuose. Būtent lapkričio 19-ąją Žaliosios kaime (Klausučių sen.) gyvenantis M. Vizgirda sulaukė daugybės sveikinimų. 90-mečio proga jį lankė ir sveikino buvę kolegos, draugai, šeimos nariai.

Į dešimtąją dešimtį įžengęs vyras stengiasi neatitrūkti nuo rajono aktualijų, seka visas naujienas, kurias dažniausiai perskaito „Santakos“ laikraštyje. Tai – vienintelis leidinys, kurį su žmona Julija prenumeruoja. Labiausiai, aišku, jį domina žemės ūkio ir švietimo naujienos. Su šiomis dviem sritimis susijęs visas M. Vizgirdos gyvenimas.

Senjoras kasdien sprendžia kryžiažodžius, prižiūri naminius gyvūnėlius, telefonu bendrauja su draugais, daug laiko praleidžia savo ekslibrisu žymėdamas knygas. Jų turi tiek daug, kad namuose būtų galima įkurti biblioteką. Didžioji dalis knygų dar neperskaitytos, todėl devyniasdešimtmetis kiekvieną dieną po kelias valandas skiria susipažinti su jomis.

„Jau neskaitau visų knygų, nes neturiu tam laiko. Įprastai perskaitau leidinio pradžią, pabaigą ir bent 3–4 vietas viduryje. Taip susipažįstu su stiliumi, tema, kryptimi, kalba“, – pasakojo M. Vizgirda.

Kartais jis prisėda rašyti memuarus. Neseniai vyras baigė rašyti išplėstinę savo biografiją, kurioje nemažai dėmesio skyrė ne tik sau, bet ir tėvams bei seneliams. Šią biografiją autorius ketina išleisti ir išdalyti giminaičiams.

Iki šių metų vyras namuose laikė ir keletą bičių šeimų, tačiau vasaros pradžioje visas jas atidavė pažįstamam bitininkui. Bitininkyste M. Vizgirda užsiėmė net 65-erius metus.

„Reikia pripažinti, kad bitininkauti man sekėsi. Kiti bitininkai medų kopinėja dukart per metus, o aš tai darydavau po 8–10 sykių. Stengdavausi, kad bitės turėtų pakankamai laisvos vietos medui. Namuose jo niekada netrūko“, – teigė pašnekovas.

Smagiausia – Rumokuose

M. Vizgirda du dešimtmečius dirbo įvairiose rajono mokyklose pradinių klasių, matematikos, anglų kalbos ir biologijos mokytoju. Apie pedagogo darbą jis svajojo vos grįžęs iš armijos, tačiau kadangi tuo metu dar neturėjo vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimo, jam nebuvo leista mokyti vaikų. Įstojęs į tuometės Kauno pedagoginės mokyklos neakivaizdinį skyrių vyras per trejus metus įgyvendino savo tikslą. Kol mokėsi, M. Vizgirda dirbo bibliotekoje. Vėliau jis pradėjo pedagogo karjerą ir mokė Gražiškių, Šūklių ir Žaliosios mokyklų mokinius.

Vis dėlto visą laiką jį traukė gamta ir žemės ūkis, todėl Vilniaus pedagoginiame institute įgijęs biologijos ir žemės ūkio pagrindų specialybę, įsidarbino Rumokų bandymų stotyje. Tai buvo paskutinė vyriškio darbovietė, kurioje jis praleido 26 metus.

„Neabejotinai darbas Rumokuose man patiko labiausiai. Čia pavyko pasiekti nemažai puikių rezultatų. Šioje darbovietėje apgyniau disertaciją, už kurią man buvo suteiktas agrarinių mokslų daktaro laipsnis. Mano mokslinis darbas buvo susijęs su rugių tyrimais. Pavyko pasiekti, kad jų derlingumas išaugtų net 14 proc. Kaip vėliau sužinojau, mano atlikti bandymai visai šaliai atnešė daugiau nei 800 tūkst. rublių pelno“, – savo darbo rezultatais džiaugėsi pašnekovas.

Rumokų bandymų stotyje jis taip pat atliko nemažai bandymų, susijusių su cukriniais runkeliais, rapsais bei baltosiomis garstyčiomis. Vyriškis prisipažino visada norėjęs gilintis į jam nežinomas, dar nepažintas sritis.

Rūpėjo kraštotyra

Viena iš didžiausių M. Vizgirdos aistrų – muziejų lankymas ir jų priežiūra. Jis – „Žinijos“, Lietuvos kraštotyros draugijos ir kitų panašių visuomeninių organizacijų narys. Keletą metų M. Vizgirda yra vadovavęs Žaliosios aštuonmetės mokyklos muziejui „Normandija – Nemunas“, buvo Anykščiuose įkurto Arklio muziejaus rėmėjas bei vienas iš Rumokų bandymų stoties Cukrinių runkelių muziejaus sumanytojų ir kūrėjų.

„Kai tik Petras Vasinauskas steigė Arklio muziejų, kiekvienoje bandymų stotyje surado po žmogų, kuris padėtų rinkti eksponatus. Dabar besilankantieji Anykščiuose gali išvysti nemažai mano surinktų ir muziejui perduotų daiktų“, – teigė M. Vizgirda.

Skaudi patirtis nugulė į knygą

Dar dirbdamas Rumokų bandymų stotyje jis į respublikinius leidinius parašė daugiau nei 50 mokslinių straipsnių ir daugiau nei 100 populiarių straipsnių žemės ūkio klausimais. Rašymas – dar viena vyriškio aistra. Jis yra šešių knygų bendraautorius, taip pat dviejų dalių knygos „Mes matėme karą“ sudarytojas. Pastarajame leidinyje sugulę šešiasdešimties žmonių prisiminimai, tarp jų – ir paties M. Vizgirdos.

Vyras iki šiol puikiai pamena sunkų Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, kai nuo sprogimų su šeima buvo priverstas slėptis paties iškastoje slėptuvėje, kai iš arti regėjo vokiečių kareivio į veidą nusitaikytą automatą, kai dėl gaisro neteko gyvenamosios vietos ir kurį laiką buvo priverstas glaustis svetimų žmonių namuose. Jo teigimu, tokia patirtis amžiams lieka širdyje.

Sutapo interesai

M. Vizgirda su pora metų jaunesne žmona Julija santuokoje gyvena jau 58-us metus. Kaip pats juokavo, skirtis jau neketina. Pora susilaukė dviejų dukrų, keturių anūkų ir dviejų proanūkių. Paklaustas, kur slypi sėkmingos santuokos paslaptis, vyras net nedvejodamas įvardijo sutapusius interesus.

J. Vizgirdienė – ilgametė pedagogė, buvusi „Santakos“ laikraščio neetatinė korespondentė. Ji taip pat prisidėjo prie vyro sudarytų knygų leidybos, pati išleido prisiminimų rinkinį „Kas širdyje pasiliko“.

„Visą gyvenimą palaikėme vienas kitą, sutarėme daugeliu klausimų. Net mūsų pomėgiai sutapo. Manau, jog santuokoje tai yra labai svarbu“, – teigė M. Vizgirda. Jis vylėsi, kad su žmona drauge galės pragyventi dar ne vienus metus.