Apgautas ūkininkas teisybės žada ieškoti teisme

Andrius GRYGELAITIS

Skardupių kaimo gyventojas Stasys Galinaitis prieš Naujuosius metus nusipirko 20 šienainio ritinių. Tik ėmęs juos naudoti vyras pastebėjo, kad įsigytas pavytintas konservuotas šienas – itin prastos kokybės. Vyras tikėjosi, jog ritinius galės grąžinti, tačiau pardavėjas net nenorėjo leistis į kalbas.

Sukėlė įtarimą

Praėjusi vasara daugeliui rajono ūkininkų nebuvo lengva. Dėl sausros kai kurie gyvulių augintojai negalėjo pasiruošti pakankamai pašarų žiemai. S. Galinaitis buvo vienas iš jų. Dvi karves ir vieną telyčią laikantis vyras suprato, kad savo turimais resursais nesugebės iššerti galvijų, todėl internete ėmė ieškoti skelbimų, kas parduoda šienainį. Galiausiai ūkininkas susitarė su pardavėju iš Kalvarijos (bent jau tuo metu taip galvojo), kuris sutiko atvežti 20 ritinių. Už kiekvieną iš jų S. Galinaitis sumokėjo po 25 eurus, dar 50 eurų kainavo ritinių pristatymas.

Vos iškrovus ritinius, Skardupių kaimo (Kybartų sen.) gyventojui kilo įtarimas, jog šie – neįprastai maži. Vis dėlto jis tuo metu į tai nekreipė pernelyg daug dėmesio. Netrukus išvyniojęs keletą į plėvelę susuktų ritinių vyras pakraupo: viduje buvo ne iki tam tikros drėgmės pavytinta žolė, kokia ir turi būti, o… tikras mėšlas.

„Praplėšęs plėvelę išvydau krūvas žemių, įvairių šiukšlių bei supelijusį šieną. Kaip visu tuo galima šerti gyvulius?!“, – retoriškai klausė S. Galinaitis.

Vyras bandė ieškoti teisybės, skambino pardavėjui, tačiau šis apie jokį pinigų grąžinimą nenorėjo net girdėti. Be to, antrą kartą jis pasisakė esantis jau ne iš Kalvarijos, o iš Raseinių, todėl aiškintis situacijos taip toli į Vilkaviškio rajoną teigė vykti neketinantis.

Skardupietis ūkininkas labiausiai apgailestavo, kad neturi jokių pirkimo–pardavimo faktą įrodančių dokumentų.

Ginasi nevežęs

Netekęs vilties atgauti pinigus, S. Galinaitis pagalbos kreipėsi į „Santakos“ laikraščio žurnalistus. Su šienainio pardavėju (redakcijai vardas ir pavardė žinomi) susisiekėme du kartus. Pirmą sykį pabandėme apsimesti pirkėjais ir išsiaiškinti situaciją, o antrą kartą skambinome jau kaip redakcijos darbuotojai. Per pirmąjį pokalbį šienainio pardavėjas teigė, jog pats gyvena Šilutės rajone esančiuose Kintuose (ne Kalvarijoje ir ne Raseiniuose, kaip sakė S. Galinaičiui), tačiau ritinius vežioja po visą Lietuvą, o jo pagamintą produkciją perka net norvegai. Tiesa, jis tikino šiuo metu susuktų ritinių neturintis, tačiau po kurio laiko galintis reikiamą kiekį jų pagaminti, nes namuose turi tiek šieno, tiek plėvelės. Vyras teigė juos pardavinėjantis po 23–25 eurus.

Kai pardavėjo buvo paklausta, ar visi jo ritiniai yra geros kokybės, jis tikino jokių priekaištų iš savo klientų iki šiol negirdėjęs. Tačiau išgirdęs, jog dalis pažįstamų žmonių vis dėlto turi šiokių tokių nusiskundimų, vyras ėmė išsisukinėti, kad šiemet šienainiui gaminti nebuvo palankūs metai. Be to, pats pripažino kai kada „pataupęs“ plėvelės ir vietoje 38 kartų kai kuriuos ritinius sukęs tik 24 sykius.

Pardavėjas pabrėžė, jog pastaruosius būtina sunaudoti kuo greičiau. Vyro teigimu, kai kurio šienainio kokybė galėjo nukentėti ir dėl to, kad jis susuko pernelyg šlapią žolę.

Kai po kelių dienų tam pačiam pardavėjui paskambinome ir prisistatėme Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka“ žurnalistais, jam daugiau nebereikėjo aiškinti, kokiu tikslu skambiname. Vyras iš karto ėmė gintis, jog jokių ritinių į mūsų rajoną niekada nėra vežęs, o jo telefono numerį S. Galinaitis greičiausiai bus sumaišęs su kito šienainio pardavėjo numeriu. Pašnekovas tikino, kad susisiekti su juo nėra sunku, nes kontaktai viešai skelbiami internete. Vyras net kelis sykius pakartojo, jog įprastai toliau nuo namų veža tik didesnį nei 20 ritinių kiekį.

Kreipsis į teismą

Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina Siriūnienė teigė, kad panašių atvejų į šį yra ir daugiau, o dažniausiai jie sprendžiami teismuose. Pareigūnės teigimu, šienainio ritinių pirkimą galima prilyginti bet kurios kitos prekės įsigijimui ir norui ją grąžinti dėl netenkinančios kokybės.

„Tai – turtiniai-civiliniai santykiai. Kiekvienas atvejis sprendžiamas individualiai. Nesvarbu, jog tarp pirkėjo ir pardavėjo nėra raštiško susitarimo. Civilinėje teisėje žodinis susitarimas traktuojamas taip pat, kaip sutartis“, – tvirtino K. Siriūnienė.

Anot jos, žmonės dažniausiai pasiskaičiuoja galimas laiko ir finansines sąnaudas, todėl ne visada ginčai pasiekia teismą.

Šiuo atveju S. Galinaitis sakė visko taip nepaliksiąs ir jau artimiausiu metu žadėjo kreiptis į teismą. Nors ūkininkas ir nepuoselėja daug vilčių atgauti prarastus pinigus, tačiau teigė norintis, kad jo istorija būtų gera pamoka kitiems rajono gyventojams. Vyriškis patarė žmonėms gerai įvertinti prekių kokybę dar prieš jas įsigyjant, o ne tada, kai pinigai jau sumokėti.