Protų mūšio dalyviai džiaugėsi ne užimtomis vietomis, o žiniomis

Renata VITKAUSKIENĖ

Trečiadienį Vilkaviškyje įvyko smagus senjorų renginys – protų mūšis „Keliaujame po Lietuvą“. Jį organizavo Vilkaviškio trečiojo amžiaus universitetas (TAU), o užsukti į parapijos salę prasmingai praleisti vieną kitą valandą galėjo kiekvienas.

Protų mūšiais mūsų rajono senjorai, lankantys TAU, aktyviai susidomėjo iškart, kai tik buvo sumanyta organizuoti tokio formato renginius. Dabar jie jau tapo tradiciniai, rengiami kelintus metus iš eilės. Net neverta abejoti, kad susidomėjimą protų mūšiais palaiko teisingai sudėlioti prioritetai. „Čia nėra karo, čia nėra mūšio. Tai yra intelektualus pasibuvimas, kad mes visi iš čia išeitume su labai gera nuotaika, pabuvę, pasidžiaugę vienas kitu, kad iš čia išėję turėtume daug gero, teigiamo užtaiso“, – pradėdamas šiemetinį protų mūšį „Keliaujame po Lietuvą“ kalbėjo Vilkaviškio TAU direktorės pavaduotojas Stasys Matonis.

Į Vilkaviškį pasivaržyti protų mūšyje šįkart atvyko mūsų senjorų organizacijos bičiuliai iš Marijampolės TAU. Kaimynai sudarė vieną komandą, mūsiškiai subūrė aštuonias – tiek, kiek universitete veikia fakultetų. Protmūšio temą „Keliaujame po Lietuvą“ pasiūliusi Birutė Miknevičienė, Keliautojų klubo vadovė, pati ėmėsi ir nelengvos užduoties vesti renginį.

Domintis Vilkaviškio TAU veikla galima daryti išvadą, kad mūsų rajono senjorai panašių temų protmūšiams ruošiasi ne pribėgdami, bet nuolat. Šie žmonės nepavargdami keliauja po rajoną, po Lietuvą, išsiruošia ir į užsienio šalis, domisi lankomų vietovių istorija, kultūra, gamtos objektais. Taigi ir šį kartą sulaukę klausimų (o šių, tikrai sudėtingų, buvo net 50) jie turėjo prisiminti, ką yra skaitę, matę, patyrę. Nors komandos avansu gavo pažadą, jog šiame protų mūšyje nebus pralaimėtojų ir visos bus apdovanotos ekskursija į Šiaulius, tačiau kiekviena labai stengėsi rasti teisingą atsakymą į pateiktus klausimus. Mat geriausiems buvo galimybė pelnyti eruditų, šviesuolių titulus. Kad juos gautų, tikrai neužteko turėti daug enciklopedinių žinių – reikėjo būti neužmiršus, kaip šnekėjo tėvai ir seneliai. Tarmių išmanymo prireikė tada, kai teko bendrine kalba užrašyti suvalkietišką sakinį „Ė, ė i įė“ arba išsiaiškinti, ką omeny turi aukštaičiai, sakydami: „Petrelė ne ėdis nei burkliui, nei ledspirai, nei čižylai.“

Salė – ir komandų nariai, ir gausiai suėję žiūrovai – buvo nuolat pilna šurmulio, susirinkusieji tarėsi, diskutavo. Niekaip nebūtum pasakęs, jog čia vyksta įprastas pagyvenusių žmonių renginys – tiek būta džiugių emocijų, reakcijų. Protmūšio pradžioje parodyta H. Fordo citata „Kiekvienas, kuris nustoja mokytis, pasensta – nesvarbu, ar jam dvidešimt, ar aštuoniasdešimt. Kiekvienas, kuris mokosi, išlieka jaunas“ buvo tikrai taikliai parinkta.

Atėjus laikui skelbti rezultatus, visų laukė organizatorių gerai apgalvotas netikėtumas. „Pelnytų vietų viešai neskelbėme, nes mūsų tikslas – ne vietos ir ne varžymasis, kai žmogų lydi baimė nežinoti, neatsiminti. Mūsų tikslas – intelektualiai, linksmai, žaismingai ne tik pasirodyti, bet ir išgirsti, sužinoti, pamatyti, praturtėti, padiskutuoti komandose, sužinoti, kur rasti tai, ko nežinojome“, – sakė senjorų protmūšio rengėjai. Visos komandos buvo vienodai apdovanotos, kiekvienas dalyvis gavo asmeninę rankų darbo padėką. Rezultatų suvestinė, be abejo, buvo padaryta, tad kas norėjo, galėjo ja pasidomėti.

Senjorų tradicinį renginį parėmė Seimo narys Kęstutis Smirnovas, buvo atvykęs Vilkaviškio TAU garbės rektorius, rajono meras Algirdas Neiberka. Universiteto direktorė Dalytė Šileikienė labai džiaugėsi, kad pagyvenę žmonės prieš protmūšį sulaukė jaunų rankų talkos. „Kaip žinome, 2020-uosius Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba yra paskelbusi Savanorystės metais. Tikrai džiaugiamės sulaukę savanorių iš Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus. Jaunimas mums padėjo paruošti salę renginiui, sunešė stalus, kėdes. Mes esame labai dėkingi profesinės mokyklos jaunuoliams“, – kalbėjo D. Šileikienė.

Patys senjorai paruošė pusšimtį klausimų ir juos pateikė skaidrėse, subūrė taškų skaičiavimo komisiją, kūrė padėkas dalyviams, atliko kitus paruošiamuosius darbus – darė kas būtina ir kas kam turėjo rankas.