Ūkininkus nuvylė prezidentūros požiūris į žemės ūkio sektorių

Andrius GRYGELAITIS

Tuo metu, kai šalies prezidentas Gitanas Nausėda keliavo po Vilkaviškio rajoną, jo patarėjų komanda Kazlų Rūdoje susitiko su Marijampolės regiono ūkininkais. Deja, po susitikimo žemdirbiai namo skirstėsi sutrikę ir nusivylę.

Tikėjosi ne to

Susitikti su prezidento patarėjais į Kazlų Rūdą vyko keletas mūsų rajono žemdirbių: Arvydas Šlivinskas, Valdas Kamaitis, Onutė Kartavičienė bei Ramūnas Čėsna. Kartu keliavo ir Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Galinaitienė. Tiek mūsų krašto atstovai, tiek kiti susitikime dalyvavę Marijampolės regiono ūkininkai tikėjosi išgirsti konkrečius atsakymus į rūpimus klausimus. Nors į Kazlų Rūdą atvykę prezidento patarėjai Jaroslavas Neverovičius bei Agnė Jakstienė ne kartą pabrėžė žemės ūkio svarbą valstybei, tačiau tapo akivaizdu, kad svečiai iš sostinės nebuvo deramai susipažinę su situacija šiame sektoriuje. Neretai po ūkininkų komentarų jiems belikdavo tik gūžčioti pečiais ir tikinti, jog apie viską bus informuotas prezidentas G. Nausėda.

Situacijos negelbėjo ir kartu su šalies vadovo patarėjais atvykęs Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir inovacijų skyriaus vedėjas dr. Darius Liutikas. Jis susirinkusiesiems papasakojo apie galimas inovacijas žemės ūkyje. Nors iš pradžių žemdirbiai susidomėję klausėsi ministerijos atstovo kalbos, tačiau greitai salėje įsivyravo šurmulys. Ūkininkai bandė paaiškinti kalbėtojui, kad čia atvyko padiskutuoti apie dabartinius rūpesčius, o ne apie tai, kas galbūt tik laukia tolimoje ateityje, tačiau dr. D. Liutikas vis tiek tęsė savo prezentaciją. Jai pasibaigus susirinkusiųjų požiūrį geriausiai apibūdino mūsų rajono žemdirbys ir Tarybos narys V. Kamaitis.

„Suprantame, kad mokslas eina į priekį ir nesame nusistatę prieš naujoves bei inovacijas. Kai kurias iš jų ir dabar naudojame savo ūkiuose, bet mums daug aktualiau tai, kas šiuo metu vyksta žemės ūkyje. O problemų čia – sočiai. Jei jų neišspręsime, ateityje tikrai neturėsime už ką pirkti dronų ar kitų panašių įrenginių. Pastarieji ketveri metai ūkininkams buvo itin sunkūs. Mūsų sąskaitų balansai – minusiniai“, – kalbėjo V. Kamaitis.

Atvyko nepasiruošę?

Bendraudami su svečiais iš sostinės Suvalkijos krašto žemdirbiai stengėsi įvardyti opiausias savo sektoriaus problemas. Ūkininkai akcentavo itin blogą melioracijos įrenginių būklę bei jos gerinimui skiriamą nepakankamą finansavimą, vilkų ir migruojančių paukščių daromą žalą, nepalankią mokestinę sistemą bei visuomenėje menkinamą žemdirbių įvaizdį. Susirinkusiuosius domino ir prezidento pozicija dėl galimo išmokų suvienodinimo visoje Europos Sąjungoje. Pasak J. Neverovičiaus, šalies vadovas deda visas pastangas, kad tai būtų įgyvendinta, tačiau pabrėžė, jog situaciją apsunkina Didžiosios Britanijos išstojimas iš bendrijos. Jo teigimu, šis procesas tarp visų šalių kelia bereikalingą įtampą, todėl dauguma derybų klostosi sunkiau nei tikėtasi. Kadangi prezidento patarėjai iš anksto buvo prašę atsiųsti klausimus, adresuotus šalies vadovui, ūkininkai tikėjosi, jog per susitikimą į juos bus atsakyta. Visgi tai tebuvo tuščios iliuzijos. Kuomet Vilkaviškio rajono ūkininkas ir Tarybos narys A. Šlivinskas pasiteiravo, ar svečiai galėtų pakomentuoti raštu vilkaviškiečių išsakytas problemas, susidarė įspūdis, kad apie jas girdima pirmą kartą. Nepaisydami to, mūsų krašto ūkininkai nusprendė netylėti ir savo rūpesčius išsakė viešai.

„Grūdų augintojai jau gal 20 metų prašo pakeisti nusistovėjusius grūdų supirkimo ir tiekimo standartus. Kitose šalyse pagrindiniai kokybę lemiantys rodikliai yra baltymai bei drėgmė. Visoje Europos Sąjungoje drėgmės rodiklis siekia 14, 5 proc., o Lietuvoje jis yra tik 14 proc. Akivaizdu, kad dėl to ūkininkai labai nukenčia. Daugeliui iš mūsų nesuprantama, kodėl visur grūdai yra tik pašariniai arba maistiniai, o Lietuvoje pastarieji dar skirstomi į 5 ar 6 rūšis“, – apgailestavo V. Kamaitis. Jam baigus kalbėti salėje pasigirdo plojimai.

Abejojo susitikimo nauda

Tylėti negalėjo ir A. Šlivinskas, akcentavęs gyvulių augintojų problemas. Jis tikino kelis dešimtmečius siekiantis prie vieno stalo sukviesti šalies pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų atstovus, tačiau to padaryti niekaip nepavyksta. Jį labiausiai piktino, kad perdirbėjai ir pardavėjai gali planuoti savo pelnus ir pagal tai keisti pieno kainą, o ūkininkai privalo taikytis su tuo, kas lieka.

Bandydamas reaguoti į šią problemą, prezidento patarėjas J. Neverovičius tikino negalintis reguliuoti rinkos ekonomikos, tačiau pasiūlė ūkininkams galvoti apie kooperaciją. Anot jo, tik susivieniję žemdirbiai turėtų didesnę derybinę galią.

Mūsų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkę O. Kartavičienę labiausiai domino neseniai pakoreguoto šalies nederlingų žemių žemėlapio situacija. Iš jo buvo išbrauktos itin nenašiomis žemėmis pasižyminčios Vištyčio ir Gražiškių seniūnijos, dėl to šiuose kraštuose ūkininkaujantys žemdirbiai neteko dalies išmokų. Nors buvo žadėta šias dvi seniūnijas grąžinti į minėtą žemėlapį, tačiau iki šiol tai dar nepadaryta. Situaciją mėginęs pakomentuoti Žemės ūkio ministerijos atstovas dr. D. Liutikas svarstė, kad greičiausiai mūsų rajono seniūnijos iš naujojo žemėlapio išbrauktos ne be priežasties. Ministerijos atstovo teigimu, žemėlapyje neliko tų vietovių, kuriose žemės našumo balas yra didesnis nei 36. Įdomu tai, kad vidutinis Vištyčio ir Gražiškių seniūnijų žemių našumo balas siekia vos 31…

Tam tikrų pastebėjimų turėjo ir kitų rajonų žemdirbiai. Šakių rajono ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvo „Sūduvos cukriniai runkeliai“ pirmininkas Juozas Valaitis baiminosi dėl Marijampolės cukraus fabriko ateities. Jo žiniomis, šis fabrikas yra ant bankroto slenksčio. J. Valaitis teigė, jog šiuo metu nemažai Suvalkijos regiono žemdirbių yra pasimetę ir nežino, ar verta savo plotuose šiemet sėti cukrinių runkelių. Kaimyninio rajono žemdirbys prašė prezidentūros atstovų padėti išsaugoti vienintelį lietuvišką cukraus fabriką šalyje.

Kai kurie kiti ūkininkai atkreipė dėmesį į neasfaltuojamų žvyrkelių ar sunkiasvorės technikos gadinamų miško keliukų problemas. Jie prašė griežčiau reglamentuoti teisės aktus, kurie apibrėžtų miško keliukais besinaudojančių asmenų atsakomybę.

Nors išklausę žemdirbių įvardytas problemas svečiai pažadėjo apie jas informuoti valstybės vadovą, tačiau patys ūkininkai abejojo, ar jie bus išgirsti. Dauguma žmonių skirstėsi nusivylę ir sutrikę. Ne vienas ūkininkas išeidamas garsiai liejo apmaudą, kad atvykęs į susitikimą tik sugaišo savo brangų laiką.