Turbūt visiems teko nors kartą gatvėse pastebėti sienomis laipiojančius, triukus atliekančius bei ant rankų stovinčius jaunuolius. Vieni juos vadina gatvės sportininkais, o kiti – tiesiog vandalais. Apie tai, kaip parkūras atrodo sportininko akimis, papasakojo 22-ejų vilkaviškietis Ernestas Gavėnas, kuris šiuo ekstremaliu sportu susidomėjo dar vaikystėje.
Pirmieji bandymai nesėkmingi
„Buvau aštuonerių, kai filme pamačiau salto triuką, kurį atliko turbūt visiems girdėtas kovų žinovas Džekis Čanas (Jackie Chan). Likau sužavėtas ir užsinorėjau pats to išmokti. Nuo tada ir pradėjau treniruotis“, – apie sporto pradžią pasakojo E. Gavėnas.
Vaikinas pradėjo mokytis savarankiškai: namuose prisitiesęs užklotų jis bandė atlikti pirmąjį salto, tačiau nesėkmingai – nuolat nukrisdavo ant nugaros.
„Manau, jog pagrindinė nesėkmės priežastis buvo mano antsvoris, kurį turėjau dėl astmos. Po pirmųjų bandymų aš pasidaviau. Galvojau, jog niekada negrįšiu prie šio sporto“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis.
Treniruočių salė – rudeninių lapų krūva
Praėjo keletas mėnesių ir vaikinas vėl įgavo drąsos pabandyti, tačiau šį kartą jis nusprendė pradėti nuo paprastesnių triukų ir judesių. Tik sutvirtėjęs ir įgavęs daugiau jėgų jis vėl pradėjo mokytis salto.
„Pamenu, kai mokykloje draugas parodė, jog išmoko padaryti salto. Tą dieną aš iki vakaro nuo tvoros šokinėjau į rudeninių lapų krūvą, bandydamas atkartoti jo atliktą triuką. Po ilgų bandymų man pagaliau pavyko“, – šypsosi E. Gavėnas.
Vaikinas pasakojo, jog begalinis smalsumas ir noras tobulėti skatino treniruotis vis daugiau ir daugiau. Jo teigimu, buvo metas, kai tapo tiesiog apsėstas šio sporto: mokydavosi atlikti vis naujus triukus, su draugu pradėjo treniruotis ne tik saulėtomis dienomis, tačiau ir lyjant bei sningant, kartais nelikdavo laiko net ilsėtis.
Intensyvios treniruotės vargino
Nuo intensyvių treniruočių vaikinui nuolat skaudėdavo kojų raumenis ir parkūras pradėjo tiesiog varginti. Susidomėjimas šiuo sportu pamažu blėso, o malonumas treniruotis dingo.
„Treniruotis lauke pradėjau vis rečiau, triukus atlikdavau tik tam, kad palaikyčiau formą. Pradėjau daugiau laiko leisti sporto salėje ir netgi kurį laiką nesitreniravau, tačiau dabar parkūru ir vėl užsiimu“, – teigė jaunuolis.
Net ir sostinėje nėra daug bendraminčių
Šiuo metu vaikinas gyvena Vilniuje ir treniruojasi didmiesčio gatvėse. E. Gavėno teigimu, ne visada aplinkiniai palaiko šią veiklą, neretai ji siejama su vandalizmu ir iš treniruočių šio sporto mėgėjai yra vejami.
Parkūras reikalauja didelio fizinio pasirengimo, reikia išmanyti kovos menus, gimnastiką, lengvąją atletiką. Ši sporto šaka nepopuliari, nėra specialių, jai skirtų treniruočių patalpų. Net ir sostinėje sunku surasti bendraminčių, tenka jų ieškoti internete.
„Socialiniuose tinkluose yra grupės, kuriose susibūrę parkūro ir kitų panašių sporto šakų entuziastai“, – teigė vaikinas.
Na, o susitikę gatvės sportininkai ne tik treniruojasi, tačiau ir vienas kitą moko triukus atlikti skirtingais būdais bei dalijasi savo patirtimi.
Rimta trauma – tik viena
Užsiimant ekstremaliu sportu, vaikino teigimu, traumų išvengti galima, reikia tik gerai apšilti, pasirinkti tinkamą treniruočių vietą ir įvertinti savo galimybes.
„Protingai treniruojantis su traumomis susidursi retai. Žinoma, nubrozdinimai ir lengvi sumušimai yra dažnas atvejis, patempimai – retesnis, o lūžių pasitaiko labai retai. Per visą laiką esu turėjęs vieną kojos piršto lūžį“, – pasakojo E. Gavėnas.
Nors užsiimdamas parkūru jaunuolis kasdien rizikuoja savo sveikata, šis sportas suteikia daug laimės. Vaikino teigimu, labiausiai džiugina nuolatinis tobulėjimas, vis didesnis pasitikėjimas savimi ir geras adrenalino gūsis.
Rugilė AUGUSTAITYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.