Vilkaviškiečio kolekcijos pasididžiavimas – XIX amžių menantis laikrodis

Toma BIRŠTONĖ

Kruopščiai surikiuoti ir laukiantys rūpestingo šeimininko prisilietimo rankiniai, kišeniniai, pastatomi ir kabinami ant sienos laikrodžiai, tyliai tiksintys ir mušantys valandas bei pusvalandžius, – taip atrodo vilkaviškiečio Vito Černausko laikrodžių kolekcija.

Prieš penkiasdešimt metų

Nedideliame Černauskų namų kambarėlyje galima pamatyti įvairių dydžių, formų bei spalvų laikrodžių. Vieni gražiai surikiuoti, kiti sukabinti ant sienos.

Kaip teigia V. Černauskas, pirmasis laikrodis, nuo kurio ir prasidėjo visa kolekcija, pas jį atsirado prieš penkiasdešimt metų. Tuomet jaunas vaikinas tarnavo armijoje ir grįždamas namo atostogų stabtelėjo Čitoje. Bevaikščiodamas po miestą Vitas užsuko į parduotuvę ir įsigijo rankinį laikrodį bei pieštuką. Abu šiuos suvenyrus vilkaviškietis išsaugojo iki šių dienų.

Pasak senjoro, seni mechaniniai laikrodžiai ir dabar turguje patraukia jo dėmesį, tačiau papildyti kolekciją ne visuomet pavyksta.

„Kai apsilankau sendaikčių turguje, nepraleidžiu progos paieškoti ne tik laikrodžių, bet ir kitų senienų. Vis dėlto, ne viską įmanoma nusipirkti, nes turgaus prekiautojai labai pakėlę kainas. Neseniai norėjau įsigyti nusižiūrėtą laikrodį, bet pardavėjas už jį prašė daugiau nei aštuoniasdešimt eurų. Man, pensininkui, tai jau per didelė suma“, – pasakojo V. Černauskas.

Vyras pasakojo, kad jo laikrodžių kolekcija būtų buvus dar didesnė, bet ne visus eksponatus pavyko išsaugoti. Kai šeimoje augo vaikai, laikrodžiai neturėjo saugios vietos ir mažųjų būdavo išmėtomi.

Iš įvairių šalių

Nors senjoro kolekcija nėra labai gausi, tačiau vyras džiaugiasi, kad kiekvienas jo laikrodis veikia ir rodo tikslų laiką. Septyniasdešimtmetis labiausiai didžiuojasi tuo, jog jam pavyko išsaugoti XIX amžiuje pagamintą sieninį laikrodį.

„Šis laikrodis pas mane atsirado visai netikėtai. Nuvažiavome su uošviu į Šakių rajoną pirkti akėčių. Atvykę į senyvo amžiaus moters namus pastebėjome, jog ji kraustosi ir išmeta daug nereikalingų daiktų. O šis laikrodis – vienas iš jų. Man net nekilo minčių, jog galima išmesti tokį gražų daiktą, antikvarinę vertybę. Nusprendžiau jį pasiimti net negalvodamas, kur padėsiu“, – pasakojo V. Černauskas.

Vyras pasakojo, kad šitą senovinį laikrodį buvo nuvežęs pas meistrą į Marijampolę. Šis apžiūrėjęs teigė, jog laikrodis pagamintas maždaug 1880 metais Prancūzijoje. Pats laikrodininkas norėjo iš kliento nupirkti antikvarinį laikrodį, tačiau V. Černauskas šiuo pasiūlymu nesusiviliojo.

Vilkaviškietis pasakojo, kad aplinkiniai, žinodami jo aistrą, retkarčiais padovanoja jam įdomių laikrodžių. Taip vilkaviškiečio kolekciją papildė dovanos iš Vokietijos bei Ispanijos.

Paklaustas, kam planuoja perleisti savo rinkinį, vilkaviškietis teigė to dar nežinąs, nes vaikai ir anūkai neturi polinkio ir silpnybės įvairiems sendaikčiams. Todėl senjoras neatmeta galimybės kolekciją padovanoti muziejui.

Gamtą stebi akylu žvilgsniu

Laikrodžiai – ne vieninteliai vilkaviškiečio kolekcionuojami daiktai. Vyras buvo sukaupęs nemažai lygintuvų, knygų, o dabar augina kaktusus.

Kai tik turi laisvo laiko, V. Černauskas stengiasi ištrūkti į gamtą. Vyras mėgsta pavaikščioti po aplinkinius miškus, pakvėpuoti grynu oru, pasiklausyti paukščių garsų, o pagrybauti nuvyksta net ir į Dzūkiją.

Vaikščiodamas po miškus senjoras visada atkreipia dėmesį į nulaužtas, išsiraizgiusias medžių šakas. Kai tik tokią įdomesnę randa, kaipmat ima į glėbį ir nešasi namo. Atidaus senjoro namuose atsirado vietelė jau ne vienai nužievintai ir nulakuotai įdomiai šakai.

Nedideliame kambaryje, kuriame sudėti visi laikrodžiai bei kiti sendaikčiai, ant sienos pakabinti keli stirnų ragai. Tiesa, vyras gyvūnų nemedžioja, trofėjų randa gamtoje.

„Visai neseniai vaikščiodamas Podvarke radau šiuos stirnos ragus. Iš pradžių maniau, jog čia medžio šaka, bet paspyręs pastebėjau, kad tai ragai. Parsivežęs namo padariau jiems lentelę ir papuošiau sieną“, – pasakojo senjoras.