Nuo dailės studijos Vilkaviškyje – iki autorinių parodų pasaulyje

Neringa Vasiliauskaitė, buvusi Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studijos auklėtinė, dabar gyvena ir dirba Vokietijoje. Čia menininkė kuria erdvinius objektus.

Atgavo vidinę ramybę

Su daile Neringa susipažino dar vaikystėje. Pasak jos pačios, meninę gyslelę, matyt, paveldėjo iš artimųjų. Senelis puikiai dirbo su metalu, gražiai piešė, o močiutė ir mama mokėjo dailiai megzti ir užsiimdavo kitais rankdarbiais.

Būtent dailė Neringai padėjo atgauti vidinę ramybę, kai teko išgyventi didžiulį skausmą dėl ankstyvos tėčio netekties. Pasak jos, tuo metu piešimas buvo lyg terapija. Pamatę Neringos piešinius draugai paskatino ją apsilankyti Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studijoje pas pedagogę Stasę Zelinauskaitę.

„Akimirkos iš dailės studijos – lyg gražiausi prisiminimai. Vadovė gebėdavo sukurti ypatingą atmosferą, jautėmės laisvi, bet kartu buvo išlaikyta disciplina. Čia jausdavausi saugi, suprasta, visada žinojau, jog nesulauksiu patyčių dėl kitokios išvaizdos ar aprangos. Buvo suburta nemaža skirtingo amžiaus bendraminčių kompanija, kuri mylėjo meną. Kartu leisdavome ne tik dienas studijoje, bet ir laisvalaikį. Su kai kuriais žmonėmis užsimezgė ilgalaikė draugystė, kuri tęsiasi iki šiol“, – pasakojo N. Vasiliauskaitė.

Teko dėstytojauti

Pabaigusi vidurinę mokyklą Neringa išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės akademiją (VDA), į vitražo specialybę. Ten baigė bakalauro bei magistro studijas. Pasak Neringos, Lietuvoje ji gavo stiprius dailės teorijos, vitražo kompozicijos, piešimo, tapybos pagrindus, kurie buvo tarsi pamatas tolesnei kūrybai. N. Vasiliauskaitė džiaugėsi, kad studijų metais jai taip pat pavyko pasisemti patirties Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje.

Tiesa, kraštietė porą metų dirbo su studentais. VDA Monumentaliosios dailės katedroje Neringa dėstė vitražo kompoziciją, monumentaliosios dailės istoriją ir kt. Nors aukštojoje mokykloje dėstytojauti teko vos kelerius metus, tačiau darbas su studentais jai labai patiko. Akademinę veiklą Neringa visuomet derino su tiesioginiu vitražo kūrėjos darbu. Per penkiolika metų, kai dirbo su vitražais, menininkė įgyvendino ne vieną projektą tiek viešoje, tiek privačioje erdvėse.

„Vitražų kūrimas prasideda nuo eskizo, o baigiasi kompozicijomis architektūroje. Skaitmeniniame interneto ir technologijų amžiuje ribų tarp meno šakų seniai nėra, šios susipynusios viena su kita. Net ir dabartiniai vitražo meistrai, naudodami stiklą kaip pagrindinę medžiagą, savo darbuose nevengia metalo, medžio, epoksidinės dervos ir kitų medžiagų“, – pasakojo menininkė.

Kūrybinės dirbtuvės

Ieškodama kitų saviraiškos formų, kraštietė pradėjo dirbti ir su įvairiomis medžiagomis, ne vien tik su stiklu. Dar studijų metais susižavėjusi Menų akademija Miunchene, Neringa nusprendė pratęsti studijas stiklo ir keramikos klasėje minėtoje aukštojoje mokykloje.

„Studijos Lietuvoje ir Vokietijoje labai skiriasi. Įdomu tai, kad Menų akademijoje nėra specialybių, paskaitų, atsiskaitomųjų darbų ir pažymių. Kiekvienas būsimasis studentas pasirenka profesorių, pas kurį lankys užsiėmimus. Mokomasi kūrybinių dirbtuvių principu“, – pasakojo N. Vasiliauskaitė.

Vis dėlto Neringą nustebino tai, jog dirbtuvėse studentai labai stengiasi ir daug dirba. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jiems suteikiama visiška laisvė, tačiau galioja tam tikros taisyklės.

Mokslo metų pabaigoje rengiama paroda, kurią aplanko tūkstančiai žmonių, todėl kiekvienam jaunam autoriui suteikiama galimybė parodyti savo kūrinius ir būti pastebėtam galerininkų ar meno parodų kuratorių. O tai, pasak Neringos, didelė motyvacija kūrėjui.

Liko Vokietijoje

Pabaigusi studijas vilkaviškietė nusprendė pasilikti Vokietijoje. Pasak jos, Miunchene praleistas dešimtmetis tikrai neprailgo. Pastaruoju laikotarpiu Neringos kūriniai smarkiai kito. Savo kūrybą mergina pradėjo nuo architektūrinio meninio stiklo projektų, o šiuo metu kuria erdvinius objektus.

Pasak kraštietės, kurdama turi laikytis tam tikros disciplinos – nuolat dirbti, skaityti, ieškoti informacijos, gilintis į temą, su kuria dirbi.

„Mane domina imitacijos, dirbtinių detalių panaudojimas buityje, kasdienybėje, aprangoje. Domiuosi narcisizmo, kūno objektyvizavimo ir dirbtinio savęs pateikimo aspektais. Kurdama darbus naudoju įvairias medžiagas: silikoną, odą, metalą, medį, plastiką ir kitas. Į kūrinius įkomponuoju rastus daiktus, keičiu jų išvaizdą arba kitaip perkuriu. Atsižvelgiu į tai, ko reikalauja naujai kuriama kompozicija“, – pasakojo menininkė.

Per pastaruosius kelerius metus N. Vasiliauskaitė surengė ne vieną autorinę parodą Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Niujorke. Nors šiuo metu menininkams nelengvas laikotarpis, nes projektai ir parodos nevyksta, tačiau kraštietė papildomą laiką išnaudoja kūrybai ir eksperimentuoja su naujomis medžiagomis.