Tėvų skyrybos vaikus sukrečia iki širdies gelmių

Skyrybos – sunkus ir sudėtingas laikotarpis visai šeimai, o ypač vaikams. Pasak specialistų, jos vaikus užklumpa netikėtai ir sukrečia iki širdies gelmių. Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė.

Trauma vaikams

Skyrybų link einama skirtingai – vienais atvejais vaikai mato konfliktuojančius tėvus, atšalusius santykius ir numano, kuo tai gali baigtis, kitais ši žinia užklumpa lyg perkūnas iš giedro dangaus, nes tėvai ilgą laiką nuo vaikų slepia savo nesutarimus.

„Koks bebūtų kelias iki skyrybų, vaikams tai – didelė trauma. Ši žinia jiems sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nes prarandamas vientisas šeimos modelis, pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų“, – aiškino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Eglė Belanoškienė.

Skyrybos paliečia visų amžiaus grupių vaikus, tačiau išgyvenimai priklauso nuo vaiko amžiaus, suformuoto prieraišumo, asmenybės ypatumų, aplinkinių palaikymo, gyvenimo sąlygų pokyčių, tėvų sąmoningumo.

Psichologinės pasekmės

Jei tėvai nepaiso vaikų interesų, o vaikosi tik savo principų, skyrybų trauma vaikui būna labai didelė ir pasekmės išlieka ilgai. Mažiausiems vaikams tėvų skyrybų metu gali sutrikti miegas, mityba, atsirasti šlapinimasis į lovą, pykčio protrūkių, regresavimas į mažesnį amžių. Tokie vaikai išgyvena atstūmimo baimę, nori, kad šalia jų nuolat kažkas būtų, jiems kyla nerimas dėl ateities, baimė būti paliktam ir kito tėvo, su kuriuo liko po skyrybų.

7–10 metų vaikai atvirai rodo liūdesį, pyktį, gali pradėti skųstis pilvo, galvos skausmais, gali suprastėti mokymosi rezultatai, sumažėti motyvacija eiti į mokyklą.

Vaikai patiria baimę būti nemylimi, atstumti, gali pradėti fantazuoti, meluoti, kurti planus, kaip susigrąžinti prarastą tėvą. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau. Paaugliai demonstruoja pyktį, prieštaravimą arba tampa mamos ar tėčio bendrininkais, pagalbininkais, todėl būna perdėtai geri, kad nesudarytų dar daugiau problemų.

Tėvų skyrybos turi įtakos ir tarpusavio santykiams. Tėvai susiduria su vaikų pykčiu, kaltinimu, priešiškumu, nepaklusimu drausmei, taisyklėms. Tėvui, palikusiam šeimą, metami kaltinimai, nenorima su juo susitikti, bendrauti.

Sunkiausia paaugliams

Vieni mokslininkai teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrybos ne tokios skausmingos, kaip vyresniems, nes jų mąstymo gebėjimai nėra tokie išsivystę, kad suprastų tėvų emocinius sunkumus. Vaikai liūdi bei tikisi, kad tėvai ir vėl kartu gyvens.

Mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai labiau supranta priežastis, nes stebi tėvų konfliktus, neigiamas emocijas, bet juos šokiruoja pats faktas, kad tėvai nusprendė skirtis. Verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja – skyrybos ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje.

Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio su kita lytimi normų, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu.

Visi vaikai išgyvena baimę, pyktį, nusivylimą, gali kaltinti save dėl skyrybų, vaidinti tėvų taikytoją arba jaustis tėvų ginčų priežastimi, kai tėvai nesutaria dėl auklėjimo. Pavyzdžiui, mergaitės tampa guodėjomis, namų tvarkytojomis, valgio virėjomis, berniukai gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti.

Kaip padėti

„Tėvai turėtų pasirūpinti, kad skyrybų procese kylančios emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Pirmiausia su vaiku apie esamą situaciją reikia daug ir atvirai kalbėti jam suprantama kalba, net jei apie tai reikėtų kalbėti kiekvieną dieną. Vaikui reikia sakyti taip, kaip yra. Reikia akcentuoti, kad tėvai abu taip nusprendė. Būtina užkirsti kelią vaiko kaltės jausmui dėl tėvų skyrybų“, – aiškino psichologė.

Pasireiškus vaiko pykčio priepuoliams, agresyviam ar destruktyviam elgesiui, būtina skirti daugiau dėmesio ir kantrybės vaiko kaprizams, pykčiams valdyti.

Svarbu suprasti vaiko nerimą ir jam kartoti: nors tėtis ir mama nebemyli vienas kito ir negali gyventi kartu, jie abu myli jus, vaikus, ir ši meilė yra neišnykstanti, nesibaigianti, ji bus visada, nepriklausomai nuo nieko.

Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgdami į vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Problemų gali kilti ir dėl to, kad atskirai gyvenantys tėvai nesilaiko vienodų auklėjimo taisyklių. Pavyzdžiui, tėčio namuose daugiau leidžiama nei mamos. Kiekvienas tėvų stengiasi būti geresnis už kitą, tačiau tuomet labiausiai kenčia vaikas. Jis išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia.

Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų, taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Jei ir po visų pastangų tėvams nepavyksta susitarti, galima kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal gyvenamąją vietą, kad būtų nustatyta rekomendacinio pobūdžio bendravimo su vaiku tvarka.

Sigita ZUMERYTĖ-ARLAUSKIENĖ

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Skyrybos bendru sutarimu – skyrybų dokumentai per 24h