„Žmogui reikia ir polėkio, ir grožio…“

Renata VITKAUSKIENĖ

Vilkaviškio kultūros centre žmonės buvo kviečiami į fotografės Valerijos Dichavičienės, profesionalių dailininkų Aloyzo Stasiulevičiaus, Antano Beinaravičiaus, Prano Gudaičio darbų parodas, pasiklausyti šių tapytojų ir garsiojo fotomenininko Rimanto Dichavičiaus minčių apie kūrybą. Tokios galimybės atsirado užsimezgus bendradarbiavimui tarp kultūros įstaigos ir parodų organizatoriaus Eugenijaus Bulavo. Šiandien „Santaka“ su vilniečiu E. BULAVU kalbasi apie jo motyvus turtinti vilkaviškiečių kultūrinį gyvenimą.

– Per parodos pristatymą pasisakėte, kad esate pusiau suvalkietis, kad Jus šitas kraštas traukia, tarytum jaučiate pareigą atiduoti jam duoklę. Kokias patirtis esate išsinešęs į gyvenimą iš mūsų kraštų?

– Gimiau ir augau Vilniuje, taigi esu grynas vilnietis. Mano seneliai Bernotaičiai, mamos tėvai, gyveno Meistiškės kaime, netoli Pilviškių. Mama iš ten ir kilusi, į Vilnių ji atvyko mokytis. Bene septyniolika vasarų aš praleidau Meistiškėje. Būdamas paauglys padėdavau seneliui ir prie žemės darbų, ir prie šieno, ir prie malkų ruošimo. Senelis turėjo didelį sodą, iš Vokietijos atsivežtų labai įdomių veislių obelų.

Kalbantis su vilkaviškiečiais man labai malonu girdėti savo močiutės tarmę. Bendrinė kalba graži, bet tarmės irgi labai gražu, jas turėtume kažkaip „iškelti“ į viršų.

Noriu pagirti Suvalkijos krašto žmones – darbščius, dorus ir mylinčius meną. Tai – svarbiausi dalykai, nes kai žmonės myli meną ir yra nuoširdūs, malonu su jais bendrauti.

– Kaip pradėjote bendradarbiauti su Vilkaviškio kultūros centru dėl parodų, būti tarsi tarpininku tarp profesionalių menininkų ir rajono kultūros įstaigos, atlydėti pas mus pripažintus kūrėjus?

– Matyt, kažkoks likimo pirštas, atsitiktinumas lėmė, kad taip įvyktų. Net negaliu apibrėžti, kodėl ir kada prasidėjo šitas bendradarbiavimas. Vilkaviškio kultūros centro darbuotojai yra fantastiški. Man labai malonu matyti, kaip vilkaviškiečiams reikia tikrosios kultūros, tikrojo meno, kaip jie šitais dalykais domisi. Vilniuje, deja, to nelabai pamatysi. Ten rodomas ir žiūrimas postmodernizmas, panašios kryptys, o čia žmonėms reikia natūralumo. Tad man labai smagu, jei galiu padaryti kažką gero ir malonaus.

Kitas momentas, kad dailininkams šiandien atverta nedaug erdvių, kur jie galėtų savo kūrinius eksponuoti. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras priima tik, pavadinkime, superpostmodernizmo ar Fluxus‘o kūrėjus. Manau, kad tai nėra teisingas kelias. Kažkiek reikia ir modernizmo, bet negalima pamiršti to, kas yra fundamentalu, kuriama daugelį metų. Štai maestro A. Stasiulevičius sako, kad daugelis mūsų senųjų dailininkų yra mokęsi Paryžiuje, Prancūzijoje lietuvius priimdavo beveik kaip savo šalies menininkus, nes jų meistriškumas – labai aukštas. Ir visa tai tęsiasi. Kai kurių dailininkų, kurių parodos vyko pas jus, pavyzdžiui, Prano Gudaičio, Antano Beinaravičiaus, darbus galima eksponuoti netgi Paryžiuje, Orsė muziejuje, šalia impresionistų, ir niekas nepasakys, kad šie autoriai yra iš nedidelės šalies. Jų darbų meniškumo ir profesionalumo lygis yra tikrai aukštas.

– Per dailininko A. Stasiulevičiaus parodos atidarymą apėmė svetima gėda… Į rajoną atvežta tapytojo, reprezentavusio šiuolaikinę Lietuvos dailę visame pasaulyje, paroda, atvyko pats autorius, tačiau į susitikimą su juo atėjo vos keliolika žmonių… Kaip išsaugote savo entuziazmą ir vėl lydite pas mus menininkus?

– Net nežinau, ko reikia, kad parodos atidarymas sukeltų antplūdį. Juk ir į rimtus spektaklius kitą kartą ne tiek daug žiūrovų ateina… Žmonių gausa ne visada svarbiausia. Dešimt ar penkiolika atėjusiųjų, nes jiems to labai reikia, kartais būna svarbiau negu minia, kuri praeis pro šalį ir nieko nepastebės… Jeigu į parodos atidarymą susirenka žmonių, kuriems rūpi menas, dėl jų šitą darbą ir verta daryti. Į parodas atėję žmonės paskui perduoda žinią, įspūdžius, išgirdę kiti ateina, pasižiūri. Be to, kultūros centre vyksta tiek renginių, renkasi repetuoti vaikai. Taigi parodas žmonės pamato.

Man malonu žiūrėti į Vilkaviškio kultūros centro darbuotojų vidinį užsidegimą, su jais bendrauti. Žavi šių profesionalų organizuotumas. Pasirūpina transportu, parsiveža eksponatus, po parodos atveža atgal į Vilnių. Kaip nuoširdžiai ir atsakingai įstaigos žmonės žiūri į paveikslus, kaip tvarkingai juos supakuoja! Tai yra svarbu. Labai matyti vilkaviškiečių kultūros darbuotojų pagarba menui, kūrėjui.

Dailininkai, kurių parodos buvo surengtos Vilkaviškyje, taip pat žavisi kultūros centro darbu.

Kai Vilkaviškyje vyko tapytojo A. Stasiulevičiaus parodos atidarymas, prieš renginį maestro buvo parodyta Jono Basanavičiaus gimtinė, Paežerių dvaras. Dailininkas ir šiandien negali pamiršti, kaip šiltai buvo sutiktas, kaip centro darbuotojai myli ir gerbia savojo krašto kultūrą.

Visa tai yra labai svarbu, dailininkams sukelia norą dar kartą pas jus surengti parodą. Juk iš to jie neturi jokios materialinės naudos, bet kūrėjams labai reikšmingas ir moralinis atlygis, tai yra suvokimas, kad jų kūryba tampa žinoma rajonuose, mažuose miesteliuose.

Matydamas, jog jūsų miesto kultūros centre žmonės dirba su ugnele, aš ir ieškau, tariuosi su dailininkais, kad šie savo darbus parodytų Vilkaviškyje.

– Ar taip draugiškai bendradarbiaujate ir su kitais Lietuvos miestais?

– Šiek tiek bendraujame su Birštonu. Šios savivaldybės merė kas porą metų organizuoja dailininkų plenerus. Birštono kurorto jubiliejaus proga mieste vyko septynių dailininkų parodos.

Iš kitų miestelių didelio poreikio kol kas nepajutau, bet jei jis kiltų, mielai bendradarbiaučiau.

– Faktas, kad parodą ir jos autorių Vilkaviškyje pasitinkame Gariūnų verslo centro atstovo dėka, pirmąsyk gerokai suintrigavo. Papasakokite, kas Gariūnuose daroma dėl kultūros.

– Vadovauju kelių įmonių asociacijai. Įmonių akcininkai labai supratingi, patys itin domisi kultūra, yra neabejingi menui, puikiai suvokia, kad žmogui, be duonos kasdieninės ir juodo darbo, reikia dar ir grožio, estetikos. Tad akcininkai ir sugalvojo remti kultūrinę veiklą Gariūnų verslo centre. Ten jau penkeri metai vyksta parodos (dabar surengta 37-oji). Eilė norinčiųjų pas mus eksponuoti savo darbus sudaryta dviem metams į priekį.

Per tuos penkerius metus esame pastebėję, kad parodos duoda tam tikrą postūmį darbuotojams. Žmogus gal ne visada rastų laiko mieste nueiti į parodas, be to, šitas dar ir kainuoja, o mes sudarome sąlygas Gariūnų verslo centro darbuotojams nemokamai susipažinti su tuo, kas yra geriausia. Lietuvoje yra ką pažiūrėti, yra daug grožio, ir juo reikia pasidalyti.

Kartais taip susiklostydavo aplinkybės, kad kokiai dienai tekdavo nukabinti eksponatus. Darbuotojai ateidavo, klausinėdavo, kada bus paveikslai, ar jau parodos baigėsi?.. Vadinasi, poreikis yra. Be to, Gariūnų verslo parke lankosi, apsiperka daugybė žmonių, ne tik lietuvaičių, bet ir užsieniečių, čia ateinama su vaikais. Lankytojai atkreipia dėmesį į paveikslus. Gariūnų verslo parke viešėjęs UNESCO atstovas žavėjosi: „Aš beveik visą pasaulį išmaišiau, bet dar to nemačiau!“

Stengiamės, kad ne tik verslas vyktų, suvokiame, kad žmogui reikia ir polėkio, ir grožio.

– Ką Jums pačiam asmeniškai reiškia kultūrinė veikla, kuria užsiimate?

– Universitete esu įgijęs inžinieriaus ekonomisto diplomą. Kultūrinę veiklą galbūt galėčiau vadinti pomėgiu, o gal tiesiog yra stiprus vidinis meno ir kultūros poreikis. Manau, kad prasminga pasidalyti su žmonėmis tuo gėriu, tuo grožiu, kuris yra. Reikia gėrio Lietuvoje.

Savo šalyje kažką pasiekti mes galime tik per kultūrą ir švietimą, per gerus darbus, per teigiamas emocijas. Juk taip buvo ir vadinamosios Pirmosios Respublikos laikotarpiu.

Kultūringas žmogus atjaučia kitą, su greta esančiuoju elgiasi taip, kaip norėtų, kad su juo pačiu elgtųsi. Lietuvos kultūra yra tokia turtinga, mes visko tiek daug turime, kad nesugebame net dalelytės išnaudoti. Manau, kad kultūra yra didelis paveldas.