Lietuvos istorijos pamokos – teatro kalba

Eglė MIČIULIENĖ

Apie laiką, kai rašyti buvo galima tik maskoliškomis literomis, kai už knygnešystę ir lietuviškas slebizavas žandarai galėjo įkišti į daboklę… Apie metą, kai dar ne visi ūkinykai buvo tupyklas įsitaisę, o tik tie, kurie turėjo jausmą kultūros…

Apie Lietuvą 1864–1904-aisiais – per jaunimą ir suaugusiuosius, per vaidybą ir šokį, per humorą ir graudulį. Tautiškumą ir meilę gimtajai kalbai įkvepiantį spektaklį „Kur bėga Šešupė“, kai scenoje pasirodė daugiau nei šimtas įvairaus amžiaus Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro bendruomenės narių, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui parengė šio centro vaidybinių improvizacijų būrelio vadovė Ilona VILTRAKIENĖ.

Kalbėjomės su vadove apie tai, kaip gimė šis geriausių atsiliepimų sulaukęs pusantros valandos spektaklis, iš kur atėjo mintis bendram tikslui suburti tokį kiekį žmonių ir kaip sekėsi su jais dirbti.

Pradžia – nuo V. Kudirkos

– Prieš metus su vaidybinių improvizacijų būrelio nariais dalyvavome Vilniuje rengiamame teatrų festivalyje „Žodžiai“, – pasakojo I. Viltrakienė. – Jo tema buvo keturi žodžiai: „Teisė. Pareiga. Atsakomybė. Laisvė“. Tąkart paruošėme trumpą vaidinimą, kurio scenarijus parašytas remiantis Vinco Kudirkos satyra „Cenzūros klausimas“. Pasirodymas buvo sėkmingas, tad pagalvojau, jog vaidinimą gaila „numesti“ – reikėtų praplėsti, sukurti didesnį spektaklį.

Taigi po vasaros susirinkusiems Vilkaviškio VJC būrelių vadovams papasakojau savo idėją ir pakviečiau visus, kas norėtų kaip nors prisidėti prie bendro reikalo: vaidinti, šokti, daryti dekoracijas. Vadovai galėjo dalyvauti tiek vieni, tiek su būrelio vaikais. Kai jau žinojau, kiek žmonių norėtų lipti į sceną, galėjau galvoti kitus epizodus. Vien mano pačios buvo per 40 dalyvių, o kiek kitų – net nesuskaičiavau. Tikrai daugiau negu 100 žmonių.

– Vadinasi, pirmiausia buvo surasti aktoriai, tik po to kūrėte spektaklio scenarijų?

– Mano darbe visada taip. Jei kažkas prašo pastatyti spektaklį pagal kokio nors rašytojo kūrinį, pirmiausia klausiu vaikų, kiek jų norės dalyvauti. Ir kiekvienam reikia rasti vaidmenį bei vietą scenoje. Tik tada rašau scenarijų. Iki pat pasirodymo jis auga, keičiasi.

Pavyzdžiui, pirminiame variante buvo vienas žandaras, bet pagalvojau, jog didesniame spektaklyje jų reikėtų daugiau. Taip pradėjau vaikščiodama po dėvėtų drabužių parduotuves žiūrėti į paltus žandarams. Nupirkau vieną, kitą dieną žiūriu – yra geresnis. Perku antrą. Kai turėjau jau keturis paltus, teko ruošti ir keturis žandarus.

Iš tiesų viskas prasidėjo dar vasarą. Eidavau į turgų ar parduotuvę ir ieškodavau tam istoriniam laikotarpiui būdingo daikto. Pavyzdžiui, scena, kurioje mergina pardavinėjo girą, atsirado tik po to, kai turguje, sendaikčiuose, radau senovinį giros aparatą. Būsimu renginiu turi gyventi – ir darbe, ir namuose.

Pirmiausiai aiškino aktoriams

– Kaip pavyko scenoje sukurti spaudos draudimo meto Lietuvoje dvasią?

– Daug domėjausi, kaip viskas tais laikais atrodė, kokia buvo kalbos maniera. Ėjau į biblioteką ir prašiau to laikotarpio knygų. Parsitempiau du didžiulius krepšius: Šatrijos Raganos laiškus, Žemaitės, M. Katkaus raštus, P. Mašioto „Kaip knygas draudė“, tautosakos rinkinių… O kaip kitaip sužinosi – tuo laikotarpiu juk negyvenau. Visas knygas konspektavau lyg studentė, rinkau įdomiausias vietas. Žinoma, viską reikėjo adaptuoti šiuolaikiniam jaunuoliui. Juk buvo ne tik daug jiems nesuprantamų žodžių, bet ir daug to laikotarpio dalykų, kuriuos jie sunkiai suvokė.

– Žodžiai „patėmyti“, „literos“, „nepriguli“ iš jaunimo lūpų skamba labai neįprastai. Ar patys jaunieji aktoriai neklausinėjo, ką tai reiškia?

– Žinoma! Iš pradžių visa tai jiems buvo „tamsus miškas“. Aiškinomės viską – ne tik leksiką, bet ir visą to meto situaciją. Juk reakcija, pavyzdžiui, į žandarus ar iki tol nematytą tupyklą turi būti natūrali, kaip tų laikų vaiko.

– Vadinasi, turėjote surengti savotiškas istorijos pamokas.

– O kaipgi kitaip? Buvau prisispausdinusi to istorinio laikotarpio nuotraukų, nagrinėjome ir aptarinėjome žmonių aprangą, elgesį, buitį – viską. Visa tai ir stengėmės atkurti. Pavyzdžiui, nagines valstiečiams apauti skolinomės iš Sonatos Jankienės šokėjų. O vienai aktorei pritrūko naginių. Įsivaizduokite: XIX amžius, o motina eina į medinę tupyklą su… kedais. Vis dėlto spektaklyje talkinusi VVJC darbuotoja turėjo senas nagines ir jas paskolino.

Vienintelis kartas

– Turbūt nelengva surengti repeticijas tokiam būriui žmonių?

– Tokius spektaklius statyti sudėtinga ir dėl patalpų trūkumo, ir dėl nesutampančio aktorių laisvo laiko. Repetavome dalimis: vieni rinkosi antradieniais, kiti – trečiadieniais, dar kiti – ketvirtadieniais. O bendrų repeticijų, kurios truko po kelias valandas, buvo tik dvi. Įsivaizduokite, sėdi salėje šimtas žmonių ir kiekvienas laukia savo eilės valandą ar dvi. Nepratę vaikai pradeda bruzdėti: aš jau valgyti noriu, man jau namo reikia… O baisiausia, kad nežinai, kaip galų gale viskas pavyks. Juk čia – ne profesionalai. Gal pasirodymo metu nuotaikos nebus, užkulisiuose susistumdys, susipyks, patemps lūpą – ir po vaidinimo.

Kita vertus, mūsų tikslas nėra vaikus paversti aktoriais. Svarbiausia – ugdyti juos kaip asmenybes.

– Darbas ilgas ir sunkus, o pasirodėte, ko gero, tik vieną kartą? Juk spektaklį su tiek žmonių būtų sunku kur nors išvežti?

– Tiesa. Tai – vienkartinis renginys. Žinoma, gaila, nes darbo įdėta tikrai daug. Tačiau dar prieš pradėdama dirbti jau žinau, jog taip bus. Dėl to kasmet šitokių jungtinių spektaklių ir nedarau. Panašius masinius pasirodymus esame pastatę tik du: 2007 m. „Sniego karalienę“ ir 2009 m. „Cino kareivėlį“.

Žinai, kad dirbta ne veltui

– Aktorių amžius šįkart buvo labai įvairus.

– Taip, nuo darželinukų iki suaugusiųjų, visi jie – VVJC bendruomenė. Spektaklyje vaidino ir trys jaunuoliai, kurie yra lankę mano būrelį, bet jau baigę mokyklas. Vienas, Juozas Bernota, kuris vaidino daraktorių, dirba Kaune. Spektaklyje vaidino ir jo sesuo, prisidėjo ir mama, dirbanti VVJC. Dar du vaikinai, Lukas Gasiūnas ir Simas Paškauskas, pernai baigė mokyklas, o dabar studijuoja Kauno technologijos universitete, Informatikos fakultete. Jie atvyko ir suvaidino žandarus.

Džiaugiuosi, kad prisidėjo tiek daug žmonių – tik jų dėka spektaklis galėjo būti toks įvairiapusis. Pavyzdžiui, Irados Miltinienės anglų kalbos būrelio vaikai per spektaklį kalbėjo lenkiškai. Šokiais scenas puikiai papildė Sonatos Jankienės šokėjai, Audronės Gurinskienės rūbų dizaino būrelio merginos pačios modeliavosi drabužius. Iš tiesų visus suminėti turbūt neįmanoma, bet turėjau daug pagalbininkų ir visi jie dirbo daug: kas vaidino, kas drabužius siuvo, kas debesis darė… Esu dėkinga visam kolektyvui už nuoširdžias pastangas.

– Nors tema, atrodo, sudėtinga, bet spektaklis žiūrovams neprailgo. Teko girdėti puikių atsiliepimų. O koks Jus apima jausmas po spektaklio, pabaigus tokį didžiulį darbą?

– Jis labai priklauso nuo žiūrovų reakcijos. Kai matai, kaip žmogų tai paveikė, kai išgirsti gerų žodžių, įtampa palaipsniui slūgsta. Arba kai pagiria šauniai suvaidinusį vaiką, kuriam mokykloje sekasi ne per geriausiai, – vadinasi, žmogus surado savo vietą. Tada žinai, jog dirbta ne veltui. Nors mano galvoje dar viskas ilgai „sėdi“. Tiesa, pajutau, kad nuėjusi į turgų jau nebesipuolu ieškoti to laikotarpio daiktų…

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas