Tarp Vilkaviškio ir Alvito stūkso daugiau nei du šimtmečius skaičiuojantis Paežerių dvaro rūmas, saugantis įdomius praeities prisiminimus ir laikomas pačiu puošniausiu visoje Suvalkijoje.
Vos 20 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi esantis dvaras stovi šiek tiek atokiau nuo pagrindinio tarptautinės reikšmės kelio. Iki pat Antrojo pasaulinio karo iš čia atsiverdavo visi keliai į tuometinę Vakarų Europą.
Paežeriai – ant ežero kranto įsikūrusi gyvenvietė, sauganti senojo dvaro praeities prisiminimus.
Iš Karaliaučiaus per Vilkaviškio kraštą žygiavo milžiniška prancūzų karių minia. Keli kilometrai nuo dvaro prancūzų karvedys Napoleonas paskelbė karą Rusijai. Čia vyko pasaulinių karų laikus menantys mūšiai. Vilkaviškio ir Alvito miesteliai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. O tarp jų įsikūręs Paežerių dvaro sodybos kompleksas liko beveik toks, koks buvo prieš du šimtmečius.
Kelionė atgal į praeitį prasideda kaštonų alėjos pradžioje. Iš čia jau iš tolo matomas gražusis Paežerių gyvenamasis rūmas. Netrukus žvilgsnis užkliūva už pagrindinių rūmų vartų. Jų viršūnėje esančiose vazose žydėjo gėlės. Kalvio darbo kaltiniai vartai, atkurti pagal senąjį atviruką, išlaiko buvusią autentišką spalvą ir formą.
Už pagrindinių vartų lankytojai grožisi žalia veja. Iš šio taško rūmai nuotraukoje atrodo kaip ant delno. Ovali veja – paskutinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio epochos žydėjimo simbolis. Nostalgija lenkų ir lietuvių laisvei, nepriklausomai Abiejų Tautų Respublikai paskatino grafą lietuvį Zabielą investuoti į rūmų statybą.
1795 m. visą Lietuvos teritoriją dalijosi imperijos ir karalystės. Užnemunė kartu su Vilkaviškio kraštu atiteko Prūsijos Karalystei. Likusią Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Tokiame politiniame chaose skendėjo dalis Europos. Senojo žemyno dalybose Lietuvos vardas ilgam išnyko iš žemėlapių.
Iš Vilniaus, atsidūrusio rusų rankose, į kaimą, esantį Vilkaviškio rajone, atvyksta garsus architektas, klasicizmo architektūros pradininkas, dar garsesnio architekto, lietuvio Lauryno Stuokos Gucevičiaus matematikos ir architektūros mokytojas, masonų ložės Vilniuje narys, broliu organizacijoje vadinamas Martynas Knakfusas. Galimai su Paežerių žemių šeimininku grafu Zabiela asmeniškai pažįstamas bičiulis.
Žlugusi lietuvių ir lenkų valstybė verčia grafą Zabielą liūdėti ir ilgėtis senų gerų laikų. Aristokratas tikisi pasinaudoti garsaus architekto talentu. Ir tikrai – ant ežero kranto išdygęs rūmas pranoksta visus lūkesčius.
Paežerių dvaro rūmai buvo tarsi paskutinė vilniečio M. Knakfuso gulbės giesmė, vainikavusi visą jo profesinį gyvenimo kelią.
Už ovalios vejos susižavėjimą kelia milžiniškos, iki pat rūmų frontono iškilusios klasicizmo stiliaus kolonos. Iš abiejų šonų esančiuose bareljefuose atsiskleidžia senovės graikų mitologija. Tai dar vienas Respublikos dvasia kvėpuojantis atributas – senovės graikų meilės ir romantikos dievo simboliai.
Autentiška puošyba kvėpuoja visas didžiojo rūmų vestibiulio holas. Antrojo aukšto interjere atsiskleidžia šimtametė originali kompozicija: dievo Eroto ir laukinės aistros sūkuryje šėliojančių pusnuogių būtybių figūros, augaliniai motyvai, rožių žiedai.
Prieš aštuonerius metus rūmuose vykusi restauracija pakeitė lipdinių spalvą. Forma ir detalės liko tos pačios – istorinės. Kai kur apdairiai buvo paliktos senosios spalvų detalės – paauksavimai ir mėlynojo marmuro šešėliai.
Pirmojo aukšto mozaikinio tipo grindinys – iš juodų ir baltų kvadratų plytelių. Jis skaičiuoja šimtmečius ir yra pirmoji rūmų projekto autoriaus, masono Martyno Knakfuso žinutė ateities kartoms. Kilimu vadinamas grindinys buvo neatsiejamas kiekvienos ložės atributas. Juodos ir baltos spalvos kvadratai – žmogaus gyvenimo kova tarp gėrio ir blogio. Tokio tipo grindinys simbolizuoja griežtą hierarchinę tvarką.
Šis simbolis sutinkamas jau XVIII a. masonų ritualuose. Mistika ir paslaptimis apipintas Paežerių rūmų vestibiulio prieangis neabejotinai sufleruoja apie laisvųjų mūrininkų (masonų) ženklus. Apie jų brolišką rūpestį vienas kitu. Apie paslaptingas užuominas ateinančioms turistų ir svečių kartoms.
Istoriniais ąžuoliniais laiptais keliamės į antrąjį rūmų aukštą, grožimės Akanto, seniausio žinomo biblinio augalo, lapais.
Didysis vestibiulis atsiskleidžia visu savo grožiu. Stiuko lipdiniais išpuoštos sienos slepia dar vieną paslaptį. Ant vėjyje besiplaikstančių kaspinų kokardų puikuojasi natiurmortai. Dešinėje žėruoja muzikos tema – sienas dabina instrumentai, kairėje – dailės ir skulptūros tema.
Viename jų išsiskiria akacijos šakelė – ne, ne taikos, bet nemirtingumo ženklas. Masonai tikėjo, kad jų idėjos ir darbai pranoks laiką. Sakoma, kad mirus iškiliam broliui į jo karstą buvo dedama akacijų. Pranešimą apie mirtį laisvieji mūrininkai dabindavo šio augalo šakele.
Senuose dvaro lipdiniuose, šalia akacijos, pastebime skriestuvą, plaktuką, kampainį. Matematiniams brėžiniams būtinas skriestuvas pabrėžė aukščiausiąjį protą. O staliaus atributas – plaktukas – masonų ložės vyriausiojo galios simbolis. Kampainis demonstravo sąžinę. Būti sąžiningu kitų atžvilgiu buvo kiekvieno masono siekiamybė.
XIX a. pradžioje lietuvių ir lenkų laisvė liko užmarštyje. Rūmų projekto autorius M. Knakfusas anksti išsiskyrė su žmona ir visą turtą paliko šeimai. Yra žinoma, kad nuskurdusiam ir suvargusiam architektui pagalbos ranką ištiesė kiti ložių nariai. Jo pavardę laisvųjų mūrininkų dokumentuose paskutinį kartą aptinkame 1821 m. M. Knakfusas 1795–1799 m. praleido Paežeriuose ir grįžo į Vilnių. Paežerių rūmas galimai buvo paskutinis architekto projektas.
Vilkaviškio rajono dvare dar ne viskas atrasta ir ištyrinėta. Ne viskas aptikta ir pastebėta. Kartais smulkmenose galima rasti įdomių istorinių faktų.
Kviečiu aplankyti ant ežero kranto įsikūrusį dvarą ir kartu su gidu leistis į istorines paieškas.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.