Virbalį rodo istorikams ir darželinukams

Renata VITKAUSKIENĖ

„Kraštotyra yra viena iš bibliotekininkystės sričių“, – sako Danutė Stankūnienė, Virbalio bibliotekininkė. Dėl to keturiasdešimt metų su knygomis ir skaitytojais dirbanti moteris pastaruoju metu veda ekskursijas savo mieste, ieško kitų būdų įamžinti jo istoriją.

Grąžos – informacija

Atidūs žmonės jau spėjo pastebėti, kad kai rajone vyksta koks masiškesnis renginys, į jo programą vis įtraukiama ekskursija po Virbalio miestą. Ekskursantus lydi bibliotekininkė D. Stankūnienė, dalį savo laisvalaikio atiduodanti smalsiems miesto svečiams ir gimtinės istorijai. Buvusias ekskursijas moteris gerai prisimena, nes beveik kiekvienas susitikimas su Virbalį norinčiais pažinti žmonėmis kuo nors vertingas ir jai pačiai.

Neseniai vieną šeštadienį D. Stankūnienė priėmė net dvi grupes. Viena iš jų – Vilkaviškyje vykusios Lietuvos mokinių istorijos olimpiados dalyvių būrys. „Šita ekskursija man pačiai buvo išskirtinė. Turėjau lydėti 44 žmones: mokinius ir mokytojus, dėstytojus, tituluotus istorikus, atvykusius iš Vilniaus ir iš visos šalies. Jaudinausi, ką aš, eilinė bibliotekininkė, o ne profesionali gidė ir kraštotyrininkė, jiems parodysiu, papasakosiu. Juk per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta 80 proc. senojo miesto…“ – naujausiais įspūdžiais dalijosi D. Stankūnienė.

Ekskursijai pasibaigus ji girdėjo žmones tarpusavyje kalbantis, kad buvo įdomu.

Tądien bendraudama su Virbalio svečiais moteris ir pati gavo tam tikros grąžos.

Beveik visus ekskursantus virbalietė veda į porą rūsių. „Pati sau buvau padariusi išvadą, kad tie rūsiai – buvusios kriptos, kuriose laidoti vienuoliai. Vis dėlto peržiūrėtuose šaltiniuose neradau jokio patvirtinimo. Istorikams apie tai iš anksto visai nieko nesakiau, tačiau man rūpėjo jų nuomonė. Rūsius apžiūrėję specialistai irgi manė, kad ten galėjusios būti vienuolyno kriptos. Tie klausytojai papildė mano žinias ir apie Virbalyje buvusias žydų mokyklas“, – pasakojo D. Stankūnienė.

Kitos grupės vyriškis kiek vėliau bibliotekininkei atsiuntė straipsnio, pasakojančio apie masines žudynes Virbalyje, ištrauką.

„Užkrėtė“ rankraštis

„Iš žmonių klausimų galima suprasti, kad jie tikrai domisi istorija. Tai matyti ir iš jų žvilgsnių, iš akių, iš klausymosi“, – tvirtino virbalietė. Beje, klausimų miesto svečiams kyla pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, ar buvo Virbalyje viešieji namai. „Buvo. O skiriamasis jų ženklas – raudonos užuolaidos ant langų“, – miesto istorijos faktais rėmėsi bibliotekininkė.

Ne ką mažesnis iššūkis už ekskursiją istorijos asams buvo prašymas papasakoti apie Virbalio praeitį 5–6 metų darželinukams. „Tai buvo sudėtinga! – prisiminė moteris. – Beje, aš pati kraštotyra rimtai domėtis pradėjau ne taip seniai, kai 2005 m. su bendruomene „Virbalio vartai“ išleidome Juozo Zabielavičiaus rankraščius apie Virbalio praeitį. Ta medžiaga man pasirodė labai įdomi, pati pradėjau gilintis į miesto istoriją. Su amžiumi senovė pasidaro įdomiau negu šitie laikai.“

Dar nėra nė metų, kai Virbalio gatvėmis bibliotekininkė lydėjo pirmąją savo grupę. Praeitą rugsėjį Europos paveldo dienos organizatorių paprašyta D. Stankūnienė apsiėmė vesti ekskursiją „Epochų ženklai karalienės Bonos mieste“.

„Neturėjau jokios ekskursijų vedimo patirties, buvo tik savaitė pasiruošti. Mano žodžiai apie miestą paremti istorikų, urbanistų teiginiais, ypač vertinu minėto virbaliečio J. Zabielavičiaus iš knygų, laikraščių, bažnyčios rūsių, dvarų ir žmonių surankiotus atsiminimus. Pirmasis žygis po Virbalį truko pusketvirtos valandos. Kalbėdamiesi apėjome tik mažą ratuką miesto centre. Visko, ką buvau numačiusi, nė neapžiūrėjome“, – pasakojo moteris.

Atsiliepimai apie ekskursiją buvo labai skirtingi. Ryškūs vienos dalyvės įspūdžiai į Virbalį atviliojo naujų ekskursantų. „Tačiau vienas žmogus, nei sykiu su mumis buvęs, nei pasakojimo klausęsis, viešai, bet anonimiškai komentavo, kad renginys atmestinai ir tik dėl pliusiuko padarytas. Tikrai neteisingai buvo parašyta“, – pirmuosius atsiliepimus prisiminė bibliotekininkė.

Virtuali ekskursija ir albumas

D. Stankūnienė yra aktyvi bendruomenės „Virbalio vartai“ narė, todėl neatsisako visuomeninio gidės bei kraštotyrininkės darbo gimtinėje. „Su bendruomenės pirmininku Stanislovu Lopeta esame svarstę, kaip ateityje galėtume panaudoti turimą kraštotyrinio darbo patirtį, kai „Virbalio vartai“ imsis socialinio verslo – ekskursijų po Virbalį – projekto, – pasakojo bibliotekininkė. – Dabar turiu paruošusi tris skirtingos trukmės maršrutus po miestą. Nepaisant to, labai norėčiau, kad susiruošusieji pasižvalgyti po Virbalį iš anksto su manimi susisiektų ir drauge aptartume būsimų ekskursijų detales.“

Virbalietė pasakojo apie bendruomenės idėją pasidaryti skaidrių su miesto vaizdais. Jas rodytų, jeigu ekskursijos planus sujauktų blogas oras arba atvyktų grupė, fiziškai nepajėgi išvaikščioti Virbalį.

D. Stankūnienė praeitą vasarą su buvusia klasės drauge apėjo visą miestą su fotoaparatu. Iš Vilniaus atvykusi profesionali fotografė prižadėjo padaryti Virbalyje išlikusių raudonų plytų pastatų, menančių prieškarį, nuotraukų. „Aš parašysiu, kam tie namai priklausė, jeigu rasiu informacijos, aprašysiu išlikusių pastatų buvusius savininkus. Gal ateityje iš kokio projekto lėšų ir tokį albumą išsileistume“, – svarstė bibliotekininkė.