„Palieku sukurtą muziejų“

Dangyra APANAVIČIENĖ

Nuo pirmadienio Antanas Žilinskas Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi nebedirbs. Formaliai įvardijant „šalių susitarimu“ ilgametis darbuotojas atleidžiamas iš muziejaus vadovo pareigų. Ši žinia, beje, viešojoje erdvėje pasklidusi dar apie vasaros vidurį, daugeliui buvo netikėta, tuo labiau kad nuvilnijo nuomonė, jog Savivaldybės valdžia, neįvertinusi šio rajone žinomo istoriko nuopelnų krašto istorijai, nusprendė su juo susidoroti.

Atleidimo iš darbo išvakarėse apie tai pasiteiravome paties Antano ŽILINSKO.

– Aš asmeniškai neįžiūriu kokio nors susidorojimo ženklų. Niekam skersai kelio tikrai neperėjau, – pokalbį pradėjo direktorius, patikinęs, kad per daug neišgyvena dėl naujo gyvenimo posūkio, tik sakė kiek žeidžianti tam tikra neteisybė.

– Nors iš pareigų esate atleidžiamas šalių susitarimu, tačiau Jūsų darbdavys – Savivaldybės administracijos direktorius patvirtino, kad viena iš tokio „pasiūlymo“ priežasčių – neigiamos muziejuje atlikto audito išvados. Kokios tos „mirtinos“ nuodėmės, kurias valdžia pirmiausia įvertino papeikimu?

– Galbūt direktorius kiek pasikarščiavo ir į audito išvadas pažiūrėjo per griežtai. Išoriškai kartais viskas atrodo kur kas blogiau negu po to, kai pasigilini ir supranti, kad didelio reikšmingumo ten nėra. Pagal dokumentus tos audito išvados yra teisingos, bet yra ir kita, žmogiškoji, pusė.

Biudžetinės įstaigos darbe ta nematomoji pusė slepiasi po biurokratiniais įstatymais ir įsakymais. Nenustatei automobilio ridos taisyklių ar neparašei įsakymo telefono limitui nustatyti – esi kaltas. Nesvarbu, kad važinėji muziejaus reikalais savo transportu, kalbi savo telefonu. Finansininkė darbuotojams nepateikė atlyginimų išmokų lapelių, sekretorė pamiršo surinkti darbuotojų parašus po įsakymu, Savivaldybės darbuotojas laiku nepateikė Tarybai svarstyti atnešto dokumento – esi kaltas.

Kai skiri savo laiką, protą ir asmenines lėšas, kad įvyktų renginys, to auditoriai juk neužfiksuoja. Na, galbūt ir nesukūriau efektyvios vidaus kontrolės – išvada „netinkamas darbo pareigų vykdymas“.

– Nuo rugsėjo 1 d. paliksite Paežerių dvare įkurtą krašto muziejų. Ar prisimenate pirmąjį įspūdį, kai atvykote į muziejų prieš 12 metų?

– Įspūdis buvo toks, kaip toje Moljero pjesėje ištarti žodžiai: „Velnias mane nešė į tą galerą.“ Mane pasitiko dvaro pastatai su apsilupinėjusiomis sienomis, kiaurais stogais ir langais, durys fanerinės – paspirk ir atsidarys, koridoriuje mėtėsi kažkokios dėžės, buteliai ir maisto likučiai. Įsivaizduokite: vienoje pusėje – muziejaus patalpos, kitoje – asocialios girtaujančios šeimos. Muziejinių eksponatų pilnos dėžės, koridoriuose – dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės paveikslai, saugomi neveikiančiame tualete, apžvalgos bokšte – vandentiekio vamzdynas.

Stovėjau su tuometiniu Kultūros skyriaus vedėju Artūru Blauzdžiūnu po medžiu ir kūriau muziejaus viziją. M. B. Stankūnienė pasiūlė: „Duosiu savo vyro palikimą, pirkite muziejui pastatą mieste.“ Nesuradęs už tokią sumą pastato mieste, paramos lėšas investavau į dvaro oficinos pastatą. Lėšomis parėmė ir Seimo narys Algirdas Butkevičius. Ar kas įvertins bemieges naktis ir dienas, pilnas paieškų projektams parengti. Pavyko gauti lėšų iš Kultūros paveldo departamento, suspėjome patekti į muziejų renovavimo programą. Netrukus atgimė oficina, lankytojai į dvaro apylinkes pažvelgė iš bokšto.

Pusė muziejaus eksponatų buvo dvaro rūmuose, tad pradėjus ten remontą teko viską iškraustyti, sudėlioti į dėžes ir sąlygų neturint saugoti.

Prikelta iš griuvėsių dvaro ledainė, įrengtos ekspozicijos, vyksta iškilūs renginiai, muziejus tampa žinomas Olandijoje, Rusijoje, Izraelyje, JAV.

Daug laiko skyriau istorinės medžiagos rinkimui, su Marijampolės TV sukurti dokumentiniai filmai apie Pilviškius, Pajevonį, Alvitą, Keturvalakius, Gižus, Vilkaviškio dvarus.

Dokumentinis filmas „K. Donelaitis ir Vilkaviškis“ buvo rodomas Lietuvos ambasadoje JAV. Renginiai tremtiniams, žymiems žmonėms pagerbti, ekskursijos po rajoną, padėkos už pasakojimus apie rajono įžymybes, atskleistus įdomius istorijos faktus.

– Nuopelnai rajono istorijai, jo kultūrai akivaizdūs. Tad tikėtina, kad šiuo metu valdžioje esantys socialdemokratai, kuriems priklausote ir Jūs, per daug neskriaus ir galbūt pasiūlys kitą darbą?

– Pagal įstatymą esame visi lygūs, asmeniškai nepritariu „saviškių“ dangstymo praktikai. Visiems merams esu sakęs, kad nesilaikau posto, esu pensinio amžiaus. Siekiau į muziejų pritraukti jaunų žmonių, tai pavyko. Tikiuosi, naujas vadovas bus šiuolaikinės epochos asmenybė. Muziejui reikia šuolio į XXI amžiaus technologijų erą. Darbo niekas nesiūlė, surasiu jo pats. Tikiuosi gauti išeitinę kompensaciją. Baigiu rašyti tris knygas iš krašto istorijos, pinigai labai praverstų.

– Tiek metų gyvenote muziejine veikla. Gal ir toliau žadate darbuotis panašioje srityje?

– Kai einantį gatve susistabdo nepažįstamas asmuo ir pasidžiaugia įdomia istorija, perskaityta „Santakoje“, ar tai ne geriausia dovana?.. Skiriu laiką įdomiajai istorijai, darbui archyvuose. Štai ir dabar ant mano darbo stalo – Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai apie Jeruzelskių šeimos tremtį Vinkšnupiuose, baigiama knyga apie Vilkaviškio žydų istoriją, poetą Kostą Kubilinską. Svajoju parengti smagių knygelių vaikams iš rajono istorijos. Prikėliau gyvenimui ir lankytojams dr. Vinco Kudirkos klėtelę-muziejų. Turėjau planų ten dirbti, gal dar jie išsipildys. Lankysiu gidų kursus.

Muziejų įkūrė Gabrielė Karalienė, Vinco Kudirkos klėtele daug metų rūpinosi Stasys Ankevičius. Jie yra rajono Garbės piliečiai. Tad muziejininkai yra vertinami. Gal istorija įvertins ir tą istoriją, kuri vyko mano asmenyje.