Kai paklausiau žinomo veikėjo, ar matęs Vinco Kudirkos testamentą, šis atsakęs: kadangi daktaras jokių turtų neužgyvenęs, tai ir testamentą kažin ar rašęs. Paprieštaravau sakydamas: „Parašė, tik ne turtinį, o dvasinį.“
Antai 1898 m. rudenį apsilankiusiam daktarui Kaziui Griniui, varpininkų komiteto nurodymu apsigyvenusiam Naumiestyje padėti džiova sergančiam V. Kudirkai, šis tuomet perdavė svečiui savo redaguotą „Varpo“ korektūrą, kurią kaip paprastai reikėjo pristatyti į Širvintą, ir pasigyrė daktarui parašęs lietuvišką „Bože, caria chrani“ („Dieve, saugok carą“ – tai carinės Rusijos himnas). Jau kitais metais K. Grinius (Vargėla) V. Kudirkos nekrologe 6-ame „Varpo“ numeryje giesmę pavadino tautišku himnu, o netrukus, atgavus spaudą, „Dr.K. Grinius ir Joana Griniuvienė sugalvojo per viešus susirinkimus (lietuviškus vakarus) giedoti V. Kudirkos „Lietuva, Tėvyne“ kaip himną. Taip Grinių iniciatyva „Lietuva, Tėvyne“ pasidarė tautos himnu; jis visur ir visuomet buvo giedamas“, – rašė žinomas to meto amžininkas, kultūros veikėjas Antanas Garmus (1950 m., „Nemunas“).
1905 m. gegužės 28 d. Marijampolėje per Grinių surengtą viešą vakarą, susirinkus arti 1000 žiūrovų, pirmukart Lietuvoje V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo viešai sugiedota kaip himnas. Kaip rašoma atsiminimuose, publika išklausė atsistojusi, ovacijoms nebuvo galo.
Ilgas ir sunkus buvo kelias šio himno-testamento į mūsų dienas.
…1899 metai. Įpusėjo lapkritis. Daktaras K. Grinius, prieš metus persikėlęs į Pilviškius, skaitė ką tik gautą Valerijos Kraševskienės telegramą: „Prašau skubiai atvažiuoti. Vakar mirė Vincas.“ Nusisamdęs žydo brikelę, po trejeto valandų varginančios kelionės daktaras vėl atsidūrė tuomet dar vadintame Vladislavove, dabartiniame Kudirkos Naumiestyje. Jį pasitiko bičiulis Jonas Staugaitis. Tuojau prisistatė zemskiai su viršininku.
Buvo šeštadienis. Laidotuvės. Kaip rašoma, žandarų buvo kone daugiau negu palydinčiųjų V. Kudirką į Meištų kapines, kur ir dabar tebestovi 1902 metais ant kapo pastatytas akmeninis ąžuolas. Neužilgo pagal zemskių viršininko Gorelovo nurodymą nakčia buvo iškapotas himno antro stulpelio tekstas (atkurtas jis tik dabartinio atgimimo laikais ir padėtas ant atskiros plokštės). Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis V. Kudirkos testamento naikinimo ir persekiojimo žingsnis.
Žandarai griežtai draudė himną giedoti viešuose vakaruose. Būdavo absurdiškų kuriozų. Tekdavo duoti pristavams kyšius, ir nemažus – nuo 25 rublių iki kelių šimtų. Ką reiškė tuo metu minėta suma iš vakarų rengėjų kišenės, rodo ir tas faktas, kad tuometinio rublio kursas buvo nepaprastai aukštas. Pavyzdžiui, tarnaitės mėnesio atlyginimas buvo 2 rubliai. „Daviau nurodymą nepradėti vaidinimo, kol neduosiu ženklo. Nusivedžiau policijos cenzorių užkąsti… bet ir drūtas buvo bestija… negreit nusigėrė, teko ir garadavikams duoti vakarienės…“ Taip rašoma apie 1914 m. vykusį vakarą su himno giedojimu. Tokių pavyzdžių – šimtai.
Grįžkime ir į sovietmetį. Nors 1945 m. Stalinas, perskaitęs V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ vertimą ir nieko smerktino neįžiūrėjo, tad leido jį pasilikti, bet po penkerių metų šis tekstas buvo uždraustas ir pareikalauta sukurti naują. Juo tapo Antano Venclovos surogatinis tekstas, o senasis beveik keturis dešimtmečius jau sovietinių cerberių buvo persekiotas ir niekintas, nukištas galutinai sunaikinti – dažnai net su jį giedojusiais patriotais – į tamsiausius KGB požemius. Tiktai 1988 m. spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu „Tautiška giesmė“ buvo pripažinta nacionaliniu simboliu, o kitą dieną ant Gedimino pilies bokšto vėl suplevėsavo trispalvė ir Sąjūdžio mitinguose atgijo širdyse išsaugota melodija.
Rytoj, lapkričio 16 dieną, sukanka 115 metų nuo dr. V. Kudirkos mirties. Atminkime jo palikimą – tą neįkainojamą dvasinį turtą žmogaus, besigrumiančio su mirtimi, išreikštą žodžiais jo sukurtame Tautos himne kaip testamente mums. Jame sukoncentruoti pagrindiniai postulatai, kylantys iš Tėvynės praeities: STIPRYBĖ, DORYBĖ, ŠVIESA, TIESA ir viską apvainikuojanti kaip Tautos išlikimo garantas VIENYBĖ.
Išverskime, išraukime nors vieną iš šitų stulpų – ir tapsime pažeidžiamais, įveikiamais, parklupdomais vergais. Galų gale – sunaikinamais… Tą suprato ir to siekė visi, kurie šitaip nekentė mūsų Tautos testamento, nors, rodos, tuose žodžiuose nėra nieko pavojingo bent mūsų kaimynams, tapusiems okupantais. Tą privalome atminti kiekvienas.
Vytautas GRINIUS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.