Žvelgiant į Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį

Elena RUPEIKIENĖ

Minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Daugelis susimąsto, kas gi pasikeitė per šį laikotarpį šalies ir konkretaus žmogaus gyvenime.

O pasidžiaugti tikrai yra kuo: pasikeitė ekonominis ir visuomeninis gyvenimas, išgražėjo miestai ir miesteliai, įsitvirtino demokratinis valdymas. Pasikeitė ir patys žmonės. Daugelis tapo laisvesni, atviresni naujovėms, gali atskleisti ir įgyvendinti savo kūrybines idėjas.

Bambekliai ir pesimistai visada randa priežastį paburbėti: „Ne tokio gyvenimo laukėme, ne tokią Lietuvos ateitį įsivaizdavome.“ Nusivylę kaltina valdžią, kitus ir tik retas pagalvoja: „O ar aš pasikeičiau, ką nuveikiau, kuo prisidėjau prie savo krašto gerovės?“

Muziejininkai – rajono įvykių metraštininkai ir kultūros puoselėtojai – pasitinka valstybės šventę, apžvelgdami mūsų rajono pasiekimus ir pasikeitimus, kuriuos chronologiškai išdėstys jubiliejui skirtose parodose, vesdami edukacijas. Tų pokyčių, pasirodo, tiek daug, kad neįmanoma sutalpinti į keliolika stendų: valstybės sienos pasikeitimas, muitinės Kybartuose atsiradimas, permainos žemės ūkyje ir pramonėje, gatvių pavadinimų kaita, nauji pastatai, paminklai, kultūriniai bei patriotiniai renginiai ir t. t.

O visko pradžių pradžia – Sąjūdžio atsiradimas, žmonių masinis įsitraukimas į savo krašto pertvarką. Jei reikėtų sudaryti žmonių, inicijavusių ir lėmusių rajono gyvenimo kaitą, sąrašą, jis tikrai būtų labai ilgas. Tai buvę ir esami valdžios pareigūnai, visuomeninių ir politinių organizacijų atstovai, daugybė eilinių piliečių. Jų veidai ir vardai išliko nuotraukose, renginių aprašymuose, parašų ir aukų rinkimo sąrašuose. Visa tai yra nors ir netolima, tačiau mums labai brangi istorija.

Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejui rengiamą parodą truputį pakoreguoti privertė Birutės Sakalauskaitės-Zubavičienės apsilankymas muziejuje.

Moteris į jį atnešė savo brolio politinio kalinio Juozo Sakalausko archyvą. Vartant šeimos nuotraukas, dokumentus, ji padavė pluoštelį prirašytų lapų, antspauduotą voką, porą čekių, kukliai sakydama: „Gal tiks ir šie popieriai?“ Įsigilinusi į tuos „popierius“, net sutrikau – tai buvo B. Zubavičienės po 1991 m. sausio 13-osios įvykių parašyto laiško SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui nuorašas. Galingosios imperijos vadovui moteris parašė laišką, jame išdėstydama priekaištus ir nusivylimą dėl jo grobikiškos politikos bei eilinio žmogaus sprendimą: „Šiandien savo kabinete aš nukabinau nuo sienos jūsų portretą ir grąžinu jį jums“. Šį laišką, portretą ir 60 surinktų savo bendradarbių parašų ryžtinga moteris pasiuntė SSRS vadovui į Maskvą. B. Zubavičienės laiškas imperijos valdovui atskleidė, ką jaučia ir išgyvena jo pasiųstos kariuomenės niokojamos mažos tautos eilinis pilietis, kad, vykdant „glasnost“ politiką, vertinimą ir nuomonę gali pareikšti kiekvienas mąstantis žmogus.

Čekiai ir antspaudas ant voko liudija, kad M. Gorbačiovo sekretoriatas gavo siuntinį. Nežinia, ką Nobelio taikos premijos laureatas pajuto, jeigu jo sekretoriatas perdavė šį siuntinį.

B. Zubavičienės muziejui perduoti dokumentai – unikalios, didžiulę istorinę reikšmę turinčios vertybės. Apie tokią medžiagą neteko girdėti, nematėme nieko panašaus nė viename muziejuje. Džiaugiamės, kad ponia Birutė vertina mūsų muziejų ir savo turtą perdavė būtent mums. Tokie žmonės ir jų poelgiai skatina mus dar nuoširdžiau dirbti, kaupiant ir saugant krašto istorijos vertybes. B. Zubavičienės unikalūs dokumentai papildė muziejaus fondus ir valstybės jubiliejui skirtą parodą.

Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui skirta paroda parengta Vilkaviškio katedroje ir Kybartų kultūros centre. Su ja bus galima susipažinti minėjimo metu ir visą kovo mėnesį. Nuotraukos ir dokumentai fragmentiškai primins mūsų valstybės bei rajono nueitą 25-erių metų kelią, svarbiausius įvykius ir žmones.

Pasidžiaukite šauniais žmonėmis, krašto pasiekimais ir pasikeitimais, pasiryžkite prisidėti prie krašto istorinio paveldo saugojimo, šalinant trūkumus, gražinant visus mūsų rajono kampelius. Tik teigiamas nusistatymas ir bendras darbas suteiks pasitenkinimą, pakeis mūsų rajoną.

Pasinaudokite M. Unamuno išmintimi: „Nelaikyk savęs nei didesniu, nei mažesniu ir nei lygiu kam nors: mat mes esame žmonės, o ne skaičiai. Kiekvienas iš mūsų svarbus, vienintelis ir nepakeičiamas.“