Dingę be žinios asmenys kriminalistų pastangomis dažnai nesidžiaugia

Eglė KVIESULAITIENĖ

Dingusių žmonių paiešką vykdantys pareigūnai iš ilgametės praktikos gali papasakoti ir linksmų, ir labai liūdnų istorijų. Vis dėlto daugelis dingusių rajono gyventojų anksčiau ar vėliau atsiranda.

Grįžta patys

Ne vienus metus rajono policijos komisariate kriminalinės paieškos srityje dirbęs Robertas Fišeris sakė, jog dabar pareigūnams dažniausiai tenka ieškoti Kybartų globos namų auklėtinių, kurie linkę pažeidinėti režimą ir laiku negrįžti į valdiškus namus. Kol kas nebuvę nė vieno atvejo, kad tokie „pražuvėliai“ būtų nesurasti ar negrįžtų patys.

– Dažniausiai pareigūnams tenka ieškoti paauglių merginų ir dingusių senučių, – sakė R. Fišeris. – Paauglės pabėga iš namų pas vaikinus, o senyvo amžiaus moteriškės namų neberanda dėl senatvinės dimensijos.

Paklysta grybautojai

Pranešimų apie dingusius žmones visuomet padaugėja vasarą ir rudenį, kai prasideda uogavimo bei grybavimo sezonas. Tuomet žmonės paklysta miškuose, o jų nesulaukę artimieji kreipiasi į policiją.

R. Fišeris gerai prisimena prieš porą metų vykdytą ir labai greitai bei laimingai pasibaigusią paiešką. Grybauti išėjęs senyvas vyras paklydo, jį apėmė nerimas, dėl to sustreikavo širdis. Artimiesiems paklydėlis pranešė apie bėdą ir tai, kad netrukus ryšys gali nutrūkti, nes senka telefono baterija. Iškart į mišką buvo išsiųstos pareigūnų pajėgos, kreiptasi pagalbos į telefonų operatorius. Vyras netrukus buvo surastas ir laiku perduotas medikams.

Kriminalinės paieškos srityje anksčiau dirbęs dabartinis rajono policijos komisariato viršininkas Edvardas Gruzdys prisiminė, kaip spanguoliauti išėjusio paklydėlio teko ieškoti raiste. Po pelkę klampojusiems ir nuskęsti rizikavusiems pareigūnams taip ir nepavyko rasti nelaimėlio. Tačiau po trijų parų vyras pats sugrįžo namo. Laimei, naktys dar nebuvo labai šaltos, tad žmogus, kelias paras mitęs uogomis ir gėręs pelkės vandenį, pagaliau išėjo į miško pakraštį ir prisišaukė pagalbos.

Prognozuoti sunku

Anot E. Gruzdžio, sunkiausia ieškoti dingusių žmonių, kurie iš gyvenimo nutarė pasitraukti patys. Pareigūnams sunku suvokti savižudžių logiką ir ieškoti tinkama kryptimi, todėl kūnai ar jų liekanos dažnai randami tik po kelių mėnesių ar net metų. R. Fišeris prisimena atvejį, kai šizofrenijos priepuolio metu, pamačiusi atvažiuojančius gydytojus, senutė paspruko iš namų. Nors visi matė kryptį, kur nelaimėlė nuėjo, jos rasti niekaip nepavyko.

Tik po poros metų visai priešingoje miestelio pusėje radus kūno liekanas nustatyta, jog tai ilgai ieškotos senolės palaikai. Jos tapatybę iš DNR ekspertams pavyko nustatyti tik per atsitiktinumą: prieš savižudybę moteris buvo leidusis vaistus ir padėjusi švirkštą, o apdairūs pareigūnai tuomet jį paėmė. Iš kraujo liekanų ir buvo išskirta DNR.

Įtarė žmogžudystę

Tačiau kriminalinės paieškos pareigūnams buvę ir daug linksmesnių istorijų. E. Gruzdys prisimena, kai į jį kreipėsi dingusios moters sesuo. Pastaroji įtarė, kad jos seserį nužudė buvęs sugyventinis, mat niekas negalėjo pamanyti, jog moteris galėjo savo noru likimo valiai palikti mažametį sūnelį. Ekstrasensai seseriai tvirtino, kad pražuvėlės kūnas guli vandenyje.

E. Gruzdys prisimena tuomet nelaimėlės ir gyvos, ir mirusios ieškojęs visur, kur tik įmanoma. Buvo kreiptasi net į Interpolą. Dėl sesers dingimo nerimusi, jos sūnų į vaikų namus atidavusi moteris nuolat skambindavo ir piktindavosi, kad pareigūnai nieko nedaro, skundė juos vadovams, departamentui, kviesdavo komisijas tikrinti kriminalistų darbo, tirti bylos medžiagą.

– Toji dingusiosios sesuo man tikrai nemažai kraujo pagadino, – prisiminė E. Gruzdys. – Kad ir kiek stengėmės, visos mūsų pastangos surasti pražuvėlę ar jos palaikus buvo bergždžios.

Laidotuvių neprireikė

E. Gruzdys prisimena netekęs žado, kai po šešerių metų paskambinę pasieniečiai pranešė sulaikę jo ieškomąją. Paaiškėjo, kad moteris anuomet kirto Lenkijos sieną ir atokiame kaime susiradusi vyrą ramiai sau gyveno. Kai vieną dieną reidą dėl nelegalios migracijos organizavę Lenkijos pareigūnai patikrino jos dokumentus, nelegalę deportavo ir atidavė Lietuvos pasieniečiams. Šie duomenų bazėje aptiko, jog moters ieško policija, tad pranešė kriminalistams.

Kriminalisto duoną ilgai krimtęs dabartinis komisariato vadovas puikiai prisimena, kai paskambino pražuvėlės seseriai ir pranešė radęs ieškomąją. Apie būsimas laidotuves pradėjusi kalbėti sesuo gerokai nustebo sužinojusi, jog pražuvėlė gyva ir sveika, o pas gimines nesirodė savo noru.

Tyrimų neatlieka

Panašią ilgai trukusią istoriją teko narplioti ir R. Fišeriui. Kai į policiją kreipėsi dingusio vilkaviškiečio sesuo, buvo žinoma, kad vyras kurį laiką gyveno Vokietijoje, ten lyg ir susirado draugę moldavę. Tačiau tolesnis jo likimas buvo neaiškus. Istorija tapo dar painesnė tuomet, kai Vilkaviškio pareigūnai gavo pranešimą, jog dingusiojo pasas rastas Kijevo geležinkelio stotyje. Kilo įtarimų, kad vilkaviškietis negyvas, nes dėl dingusio paso niekas nesikreipė, o be asmens dokumento žmogus gyventi negalėtų.

R. Fišeris prisimena tuomet prirašęs aibes teisinės pagalbos prašymų į įvairias šalis, bet pražuvėlio rasti taip ir nepavyko. Mūsų kriminalistams teko susidurti su visai kitokiu NVS šalių pareigūnų darbo stiliumi ir sąlygomis. Išsiuntę dingusio vilkaviškiečio DNR pavyzdžius, pareigūnai sužinojo, jog tuometinėje Ukrainoje, kur buvo rastas vilkaviškiečio pasas, tokių tyrimų niekas neatlieka ir DNR duomenų bazės neturi. Neatpažintiems lavonams tiesiog pagal galimus požymius ar spėjimo būdu būdavo priskiriami dingusiųjų be žinios asmens duomenys.

Pasiūlė „sandėrį“

Vilkaviškio kriminalistai buvo šokiruoti, kai kolegos iš Kijevo bandė jiems „įpiršti“ neatpažinto žmogaus lavoną, rastą geležinkelio stotyje. Atsiuntę visiškai neatpažįstamo žmogaus palaikų nuotrauką ukrainiečiai pareigūnai pasiūlė abiem pusėms „naudingą sandėrį“. Neva pripažinę, kad tai – dingęs vilkaviškietis, mūsiškiai kriminalistai galėtų baigti savo bylą, o kijeviečiai – savąją.

Todėl kai po kurio laiko paskambinęs ukrainietis milicininkas pranešė, jog dingęs vilkaviškietis sėdi jo kabinete, R. Fišeris iš karto nepatikėjo. Manė, kad kolega vėl bandys įsiūlyti kokį „bomžą“. Tačiau tąkart kijevietis nejuokavo. Pats pradingėlis policijai ir sunerimusiai seseriai telefonu paaiškino, jog niekur jis nedingo, puikiai gyvena Ukrainoje su savo moldave ir be paso, taiso automobilius ir grįžti į gimtinę neketina.

Kad ir kiek daug pastangų kainuotų paieška, kartais atrodanti visiškai beviltiška, pareigūnai visuomet privalo išnaudoti visas galimybes. Net ir tuomet, kai ieškomas asmuo visiškai nenori būti surastas.