Teko laimė būti krikštatėviu

Nedaug rasime laikraščių, galinčių pasidžiaugti tokiu garbingu jubiliejumi, sakyčiau, dvigubu – 45+25. „Santaka“ yra lyg ir dukra savo motinos „Pergalės“, kuri ją pagimdė jau būdama gerokai panokusi.

Man teko laimė būti aktyviu šios dukros krikštatėviu. Pažiūrėkite, kai šiomis dienomis Londone gimė princesė, kokios aistros virė dėl vardo jai parinkimo – alegoriškai veik panašios į tas 1990 m. kovo mėnesį mūsų rajone, kada rinkome vardą „Pergalės“ atžalai.

Politinė to meto atmosfera buvo perkaitusi iki raudonai baltos, dar tik vertėsi naujas istorinis lapas, vėliau apšlakstytas Sausio 13-osios krauju… Visa tai buvo. Bet tą kovo 17 d. „Pergalės“ vedamajame rašoma: „Redakcijos kolektyvas, atsižvelgdamas į jūsų siūlymus, buvo vieningos nuomonės pavadinti laikraštį „SANTAKA“.

Tuo laiku, kai dar niekas tikrai negalėjo numatyti, kaip įvykiai klostysis toliau, šis žingsnis buvo labai drąsus. Įsivaizduokit, iš visagalės partijos rankų, be jos sutikimo ir leidimo keisti pagrindinį propagandos įrankį, jo veiklos kryptį ir tikslus… „Suprantame, jog laisvame savarankiškame leidinyje laisvi ir žurnalistai… Santaka – santaika! Koks panašus šių žodžių sąskambis. Tai kvietimas <…> į tautos vienybę…“ – toliau buvo rašoma vedamajame.

Pamenu dabar tą ankstyvą pavasario rytą, kai einant redakcijos link gerokai ištvinusios Vilkaujos paupeliu vis kirbėjo mintis, kokį naują vardą pasiūlyti rajono laikraščiui: „Vilkoraštis“, „Vilkraštis“, „Diemedis“… Visus rašiausi į atmintį ir visus atmečiau. Atsidūrus prie Vilkaujos santakos su Šeimena, blykstelėjo mintis: o kodėl ne „Santaka“? Laikraštis – tai lyg ir laiko upė, į kurią suteka dabarties naujienos, žmonių mintys, nuomonės, įvykiai, tapdami praeitimi – laiko raštu (laikraščiu), suvienijančiu viską į nedalomą istorijos srautą… Pagalvojau ir apie tai, kaip dabar reikia, anot V. Kudirkos, žodžių „Vienybė težydi“. Nuėjęs į redakciją ir pateikiau savo pasiūlymą dėl „Santakos“ vardo kartu su dešimtimi kitų pavadinimų.

Malonu, kad šis kuklus mano pasiūlymas buvo priimtas, kaip ir tie 97 straipsniai, žinutės, informacijos, kurias nuo 1950 metų pasiunčiau redakcijai, ir jos buvo išspausdintos laikraštyje. Ačiū Jums.

Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K. Griniaus muziejaus direktorius