Miške tenka brautis per išvartas

Eglė MIČIULIENĖ

Redakcija gavo laišką iš vilkaviškiečio Antano Naruševičiaus. Jis stebisi, kodėl miškai dabar neprižiūrimi taip, kaip tai būdavo daroma ankstesniais laikais.

„Teko grybaujant pavaikštinėti Podvarko ir Uosijos miškuose. Daug kur stovi stulpai su lentelėmis, ant kurių užrašyta „Privati valda“. Gaila, kad savininkai užmiršta, jog turint mišką reikia jį ir tinkamai prižiūrėti. Uosijos miške – nykus vaizdas: medžiai išvirtę, vos galima praeiti. Podvarke padėtis truputį geresnė.

Prisimenu, senais laikais inspektorius miškininkas per metus du kartus apeidavo teritorijas, apžiūrėdavo, kaip miškas prižiūrimas. Išvartas, nulūžusias šakas reikėdavo pašalinti. O kas dabar vyksta? Ar tų inspektorių nebėra, ar jie miškų nebeprižiūri? Jei taip bus ir toliau, tuoj į miškus kojos neįkelsime, o tose išvartose privis visokių parazitų ir vabzdžių“, – rašo A. Naruševičius.

„Santakos“ skaitytojas svarsto, kad išvartas, nukritusias šakas galbūt reikėtų leisti susirinkti tiems žmonėms, kurie turi nuosavus namus ir juos kūrena malkomis, – taip ir miškas bus švaresnis, ir gyventojams bus naudos. Beje, užbėgdami įvairiems įtarimams už akių pridursime, jog pats vilkaviškietis gyvena daugiabučiame name, tad pats nėra suinteresuotas malkomis – žmogui rūpi tik tvarka miške.

Pakalbintas VĮ Marijampolės miškų urėdijos vyr. miškininkas Justinas Maumevičius atsakė, jog A. Naruševičiaus minimuose miškuose yra ir valstybinių, ir privačių plotų.

„Mes tvarkomės valstybiniuose miškuose, dirbame, prižiūrime, bet gal ir ne viską laiku spėjame. Stengiamės dirbti pagal reikalavimus, apsitvarkyti. Taip pat ir gyventojams parduodame malkinės medienos: Vilkaviškio girininkija per metus parduoda apie 600–700 kietmetrių. O privačių miškų savininkus kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba. Tad kur kokia tvarka, reikia žiūrėti konkrečioje vietoje. Kita vertus, yra reikalavimai biologinei įvairovei. Numatyta, kad kertant miškus nuo kertamos medienos tūrio miške turi būti palikta 15 proc. medienos. Nekertamuose miškuose irgi turi likti dalis sausuolių, stambių šakų. Kada jų per daug – nėra tiksliai reglamentuojama. Tik pakelėse sausuolių neturėtų būti, tad miško pakraščius kiek įmanoma stengiamės pravalyti“, – aiškino J. Maumevičius.

Privačius miškus kontroliuojantis Valstybinės miškų tarnybos Marijampolės kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Liudvikas Puskunigis paaiškino, kad anksčiau Lietuvoje buvo laikomasi „vartotojiškų“ vokiškų miškininkystės tradicijų: miškas turėjo būti valomas, o sausuoliai – panaudoti kurui.

– Dabar jau bent dvidešimt metų vyrauja švediškas miškininkystės modelis. Sausuolių, išvartų, išlaužų reikia palikti bioįvairovei, t. y. gyventi įvairiems vabzdžiams ir mikroorganizmams. Tik rekreacinės paskirties miškuose išvartų, sausuolių turėtų būti mažiau, – dėstė L. Puskunigis.

Suprantama, vabaliukai ir mikroorganizmai svarbu. Tačiau ne visi žmonės yra prisiekę gamtininkai, norintys laipioti per išvartas ir rąstuose tūnančią bioįvairovę. Ko gero, tokiems gyventojams teks pavažiuoti tolėliau, į labiau rekreacijai pritaikytus ir švaresnius miškus.