Lyg baltas paukštis išskridai…

Birutė PAVLOVIENĖ

(1946–2016)

Ne visus apėjai tu dar savo takus,

Kur baltuoja ramunių kepurės,

Bet jau vėjas taviesiems laivams palankus

Tyliai išskleidė baltąją burę…

(Birutė Pavlovienė )

Į redakciją Birutė paskambino praėjusį ketvirtadienį: „Parašiau apie politikų viražus. Gal jums tiks“… Pasikalbėjome ne vien apie politiką. Kaip visada, išklausinėjo apie naujienas kolektyve, apie daržus ir anūkus… Ateinančią savaitę žadėjo užsukti į redakciją.

Tačiau sekmadienio popietę namiškiai siuntė jau kitokią žinią: netekome Birutės. Ne vienus metus graužusi liga pasirodė stipresnė už planus gyventi, būti…

Šmaikštus eilėraštis politinių aktualijų tema šeštadienio „Santakoje“ – paskutinis apie keturis dešimtmečius žurnalistikai atidavusios B. Pavlovienės rašinys. Atrodytų – simboliška, nes būtent nuo eilėraščių ir prasidėjo jos kelias į žiniasklaidą. Į „Santakos“ pirmtakę „Pergalę“ Birutė buvo priimta iš karto po vidurinės, kai tik įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdiniu būdu studijuoti žurnalistikos. Laikraštis jau buvo spausdinęs jos eilėraščių.

Ir vyresni, ir jaunesni kolegos galėjome tik pavydėti Birutei aštraus žvilgsnio, gilios minties, aiškaus žodžio… Kūrybiškumo ir energijos, kuria spinduliavo visa jos esybė. Ir dirbant spaudoje, ir vėliau su radijo reporterio mikrofonu.

Birutės širdies ir išmonės gelmės atrodė neišsemiamos. Ji dosniai dalijo save ir gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms, ir visiems darbams, prie kurių prisiliesdavo savo ranka. Greta publicistikos, poezijos atradusi dar vieną saviraiškos šaltinį – tautodailę, ji visa galva buvo pasinėrusi į rankdarbius: kūrė žaismingas peles, vėlė, mezgė riešines, raštuotas pirštines ir kojines… Tapusi tituluota tautodailininke aktyviai dalyvavo įvairiausiose parodose nuo nedidelio renginio kur nors rajono pakraštyje iki Dainų šventės Vilniuje.

Sielos atgaiva virtę mieli užsiėmimai kuo toliau ginė mintis apie užklupusias negandas. Artėjo jubiliejinis gimtadienis ir rudeniop gal būtų pasirodžiusi tai įprasminanti autorinė knyga: Birutė jau dėliojosi jos apmatus. Nebespėjo… Nors labai tikėjosi.

„Mažutė žvaigždelė vilties / Ji sapną dar baltą nuties / Žieduota tokia ir žalia / Ji vaikščios lig ryto šalia“, – skaitome jos eilėraštį. Ir kelias, kuriuo Birutė išėjo, – žieduotas ir žalias. Gyvenimą labai mylėjusio ir tos meilės kitiems negailėjusio žmogaus kelias.

Mes irgi buvome Birutės gyvenimo kelyje, visuomet jautėme jos palaikymą, supratimą, paskatinimą, pagalbą, užkrečiantį optimizmą… Todėl taip sunku susitaikyti su netektimi. Ne tik mūsų širdyse atsirado skaudi praradimo rievė. Paguodos ir stiprybės linkinčius žodžius tariame Birutės vyrui Vladui, dukrų Rasos ir Ingos šeimoms.

Mums lieka nuo Birutės sklidusi šviesa ir kartu praleistų dienų, išgyventų jausmų, nuveiktų darbų prisiminimai.

„Santakos“ redakcijos kolektyvas