Grąžinama skola vaikystės miestui

Prieš daugelį metų baigiau Nidos vidurinę mokyklą. Iš čia išėjau į savo kelionę gyvenimu, nešdamasi tai, ką šis miestas sugebėjo įdėti į mano lauknešėlį. Birželio 4 d. grįžau namo su lauktuvėmis – dviem savo šokių grupėmis.

Neringos meno mokykla bei renginių organizavimo centras „Terra Astrum“ sukvietė įvairaus amžiaus ir stilių šokėjų grupes į VI kultūrinio edukacinio projekto „Šokanti Neringa 2016“ konkursą, kuris vyko Nidos kultūros ir turizmo informaciniame centre „Agila“. Jame dalyvavo 19 grupių iš Druskininkų, Mažeikių, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Nidos. Tarp jų buvome ir mes – Kybartų kultūros centro moterų šokių grupė „Katpėdėlės“ bei Vilkaviškio kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Lelija“.

Varžybų kriterijai – šokio technika, idėja, estetika, originalumas. Dar kartą dėkojau likimui, kad nesu komisijos narė ir man nereikia vertinti to, kas sunkiai įvertinama, nes visos grupės buvo stiprios ir įdomios. Malonu, kad mūsų parodyti šokiai buvo įvertinti pirmomis vietomis, o „Lelijai“ įteiktas ir laureato diplomas. Moterys šoko pagal romų liaudies muziką sukurtą šokį „Šurijaki“ (chor. Irenos Šunokienės). Visą varžybų jaudulį jos slėpė tolimiausioje širdies kertelėje, o į paviršių išleista plati šypsena akino ne mažiau nei spalvingos prožektorių šviesos. Na, o pagal žydų liaudies muziką sukurtas šokis „Hava nagila“ (chor. I. Šunokienės) niekada nepalieka žiūrovų abejingų. Žinojome, kad publikos simpatijas „turime savo kišenėje“ , bet ar ten dar tilps ir komisija – buvo klausimas.

Malonu, kad konkurso organizatorius yra buvęs vilkaviškietis ir kažkada buvęs mano mažas šokėjėlis, VDU tautinių šokių ansamblio „Žilvitis“ vyriausiasis vadovas Edgaras Šnipaitis.

Savaitgalis buvo šventiškas. Gausiai apdovanoti geromis emocijomis grožėjomės Neringos gamta, architektūra ir meno kūriniais. Neįmanoma buvo nors akimirkai nesustoti prie Romo Kvinto skulptūros Vytautui Kernagiui atminti ir neatiduoti pagarbos legenda tapusiam dainiui. Trumpas glustelėjimas, kameros blyksnis ir taip norisi vėl ištarti garsiąją frazę „Benai, plaukiam į Nidą“, nes Nida visais laikais traukė ir trauks vėl ir vėl sugrįžti.

Irena ŠUNOKIENĖ

Kolektyvų vadovė